Echo Grid/Unsplash.com nuotr.

Jurgita JasiūnienėLRT.lt

Moterų paaiškinimai, kad vaikų jos nenori, nes jaučiasi nepasiruošusios psichologiškai ar nejaučia motiniškų instinktų, nemano, kad vyras bus geras tėvas, nenori atsisakyti karjeros ar po gimdymo likti negražios, rodo įvairias baimes. Taip LRT.lt sako psichologė psichoterapeutė Jurga Gužauskienė. Nors vyraujanti nuomonė, kad būti mama – nuostabiausias jausmas, gali būti teisinga, vis dėlto, pastebi J. Gužauskienė, to taikyti visoms moterims negalima – juk ne be reikalo psichiatrijoje kalbama apie depresiją po gimdymo.

Sakoma, kad mūsų įsitikinimai apie save ir pasaulį susiformuoja jau vaikystėje. Ar tai susiję ir su nenoru turėti vaikų?

Mamos akys kūdikiui yra tarsi veidrodis – jose jis save mato taip, kaip į jį žiūri mama. Jei mama yra mylinti, supranta, reaguoja ir patenkina vaiko poreikius, geba atspėti, kas vyksta su jos vaiku, ir jį nuraminti, vaikas palaipsniui patikės savo mama. Jis suvoks, kad mama yra tas asmuo, kuris gali juo rūpintis, todėl saugiai prie jos prisiriš, kurs patikimus santykius, o vėliau saugiai tyrinės pasaulį.

Kita vertus, jei vaiko poreikių mama nepatenkina arba patenkina tik retkarčiais ir nenuosekliai, reaguoja pernelyg emocionaliai, neadekvačiai ar kaip kitaip atstumiančiai, ignoruoja, greičiausiai pradės vystytis nesaugus prieraišumo stilius.

Nesu tikra, ar tokias mamas galima vadinti nemylinčiomis, nes, paklausę, ar jos myli savo vaikus, greičiausiai sulauktume teigiamo atsakymo. Bet, jei sakytume, kad meilė yra jautrumas kitam ir savęs aukojimas, mano subjektyviu manymu, tai labiau sutrikusios mamos, nes jos, tikėtina, labiau rūpinasi savo, o ne vaiko poreikiais.

Bandant suprasti, kodėl taip atsitiko, iš kur tas nejautrumas kitam, tokios mamos vaikystės istorija parodys, kad jos pačios artima aplinka buvo jai nejautri, su daug pykčio, nekantrumo, smurto, emocinio apleistumo. Tokiu būdu šis bendravimo modelis perkeliamas į santykį su savo vaiku ir patvirtinamas suvokimas, keliaujantis iš kartos į kartą, kad santykiai yra nepatikimi ir netgi pavojingi, artumas galimas tik palaikant atstumą, arba vyrauja įsitikimas, kad aš, kaip moteris, apskritai esu neverta meilės.

Ar būtent dėl tokio modelio vaikų ir atsisakoma?

Atsisakymas turėti vaikų gali turėti ir daugiau priežasčių, pvz., somatinių, dėl tam tikrų ligų ar įgimtų aspektų, kurie tiesiogiai veikia moters reprodukcinę sistemą. Tačiau, kalbant iš psichologinio taško ir bandant išvesti bendrą vardiklį iš visų galimų teorijų, kurių yra daug, prieraišumo sistemos teorija labiausiai geba paaiškinti mūsų santykių perspektyvą, vieno ar kito sprendimo priėmimo pagrįstumą.

Ar reikia save kaltinti dėl nenoro turėti vaikų? Juk dažnai moterys pačios negali įvardyti konkrečios tokio nenoro priežasties.

Paviršutiniame informacijos, pokalbių sraute galima rasti daug paaiškinimų, kodėl moterys nusprendžia neturėti vaikų. Tie paaiškinimai rodo įvairias baimes. Moterys bijo, kad vaikas labai stipriai pakeis gyvenimą, jaučiasi nepasiruošusios psichologiškai ar nejaučia motiniškų instinktų, nemano, kad vyras (partneris) bus geras tėvas, apskritai nemėgsta vaikų, nenori atsisakyti karjeros ar po gimdymo likti negražios.

Išorinių priežasčių galima rasti daug, tik vienos moterys kalba apie tai drąsiai, kitos panašias mintis „užrakina“ galvoje, nes bijo būti pasmerktos, kaltinamos. Vis dėlto abiem atvejais nepritapimo prie kitų („nesu tokia, kaip visos kitos“) jausmas nedingsta. Todėl svarbu kalbėti apie supratimą, o ne apie kaltinimą.

Kiekvieno žmogaus gyvenimo esmė – sukurti patikimus santykius. Juos sukūręs, asmuo tarsi įgyja atsparumą išoriniams sunkumams. Tačiau kai vidinė prieraišumo sistema įgauna nesaugaus prieraišumo kryptį, sprendimai dažniausiai priimami siekiant išvengti santykių artumo, daugiau dėmesio kreipiant į išorinius aspektus, tokius kaip darbas, karjera, išvaizda ar pan.

Nedrįsčiau to vertinti nei kaip blogo, nei kaip gero dalyko, tik svarbu suprasti, kad gyvenime mes už viską mokame. Kiekvienas sprendimas turi ir pliusų, ir minusų, ir, jei viską apsvarsčius, tenkina kaina, kurią teks mokėti, tada galima pakankamai sąmoningai jį priimti.

Skamba techniškai, bet realioje situacijoje jausmo išvengti nepavyks, ir jausmas nebūtinai turi būti malonus. Dažnai jaučiamas praradimo jausmas, kuris susijęs su ir su pykčiu, gedėjimu bei liūdesiu.

Ką pasakyti taip besijaučiančioms moterims? Ar kad jos turi teisę pačios priimti sprendimus ir yra laisvos rinktis?

Kaskart tenka įsitikinti, kad žmogus, priimdamas sprendimus, tik galvoja, kad juos priima laisvai. Bet po ta išorine laisve vyksta labai sudėtingi procesai, kurių mūsų sąmonė nepasiekia. Labiau atvirkščiai – kiekvieno mūsų sprendimo tikslas yra patvirtinti tam tikrus, jau per visą asmens raidos istoriją susiformavusius vidinius pasąmoninius konfliktus.

Žvelgiant iš šiandieninės visuomenės perspektyvos, dažniausiai transliuojamas vaizdas ar perduodama žinutė, kad buvimas mama yra pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, kad būti laiminga mama su laimingu kūdikiu rankose yra didžiausia gyvenimo dovana.

Neneigsime, kad tai gali būti tiesa, bet tikrai ne visoms moterims. Juk ne be reikalo psichiatrijoje kalbama apie depresiją po gimdymo – tai gali būti ir trumpas liūdesys, ir peraugti į sunkią ligą, kuri turės daug pasekmių tiek mamai, tiek kūdikiui. Depresija po gimdymo dažniausiai būna susijusi su savęs jausmo praradimu, gyvenimo vienovės jausmo praradimu, kas vėliau ar anksčiau sukelia ir tapatumo krizę.

Žiūrint iš kitos perspektyvos, tapatumo paieškos ir svarstymai, kokia būsiu moteris, nusprendusi neturėti vaikų, ar kokia būsiu moteris – mama, yra visiškai normalūs svarstymai, darantys įtaką nuolatiniam keitimosi procesui.

lrt