Kadras iš rež. Boriso Chlebnikovo filmo „Aritmija“ (2017 m., Rusijos Federacija, Suomija, Vokietija, 116 min.).

Filmas „Aritmija“ yra septintasis Boriso Chlebnikovo pilno metro filmas. Šį kartą kino juosta pina kontrastą tarp jaunos poros gyvenimo ir problemiško darbo ligoninėje. Siužetas rutuliojasi aplink šeimos barnius, nesutarimus ir norą skirtis, atrodo, kad ši meilės istorija nebegali būti išgelbėta. Tačiau filmas neapsiriboja eiline meilės istorija, jis aprėpia gerokai daugiau. Pašiepdamas Rusijos medicinos reformą, jis suteikia galimybę žiūrovui mąstyti apie gerokai svarbesnius dalykus. Kino filmą „Aritmija“ bus galima pamatyti festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 15–29 dienomis. Programoje „Kritikų pasirinkimas“ jis užėmė 7-ą vietą.

Pagrindinius vaidmenis meistriškai atliko Aleksandras Jacenka (Olegas) ir Irina Gorbačiova (Katia). Veiksmas prasideda nuo dviejų aiškių kontrastų, dominuojančių viso kino metu. Paramedikas Olegas – jaunas ir gabus daktaras, sugebantis senolę įtikinti, kad plastikinis kamuoliukas yra vokiečių nanotechnologija, skirta malšinti visus žmogui žinomus simptomus ir ligas. Tačiau šis gabus daktaras nevengia taurelės, važiuodamas į žmonos tėčio gimtadienį jis spėja nusipirkti pigaus vyno pakuotę, teigdamas, kad negėrė net 30 minučių, todėl būtina sustoti ir pasistiprinti. Katia žiūrovui pristatoma kaip jauna priimamajame dirbanti daktarė, nemėgstanti daug kalbėti, tačiau ryžtinga ir suprantanti vyro trūkumus. Ji, kaip ir Olegas, nėra labai disciplinuota, neatsisako taurelės, tačiau elgiasi atsakingiau.

Per tėvo gimtadienį Katia gana netikėtai išsiunčia savo vyrui žinutę, kad nori skirtis. Nesvarbu, kad tuo metu vyksta šventė ir Olegas yra visai šalia – žinute išsakyti tokį norą yra gerokai lengviau. Toliau žiūrovas seka bandymus susitaikyti, įprasta praktika tapusias išgertuves, barnius ir kitokius panašaus plauko nesusipratimus. Vaizdus ekrane sekančiam stebėtojui nėra konkrečiai paaiškinama, kodėl Katia nusprendė priimti tokį sprendimą, ir tai panašu į ilgą laiką bendraujančios poros problemas. Jos it lašantis čiaupas: į jį kurį laiką galima nekreipti dėmesio, tačiau galiausiai jis suskaldo draugystės pamatus laikančius akmenis, ir viskas tampa beprasmiška.

Mano manymu, stipriausia siužeto linija plėtojama greitosios pagalbos automobilyje. Naujoji Rusijos sveikatos apsaugos reforma supažindina su taisykle „20“. Ji skelbia, kad greitosios ekipažas iki paciento turi atvykti per 20 minučių, skirti vienam žmogui ne daugiau nei 20 minučių ir iki ligoninės jį nugabenti irgi per 20 minučių. Tačiau tai padaryti iš esmės neįmanoma – ne tik dėl ekipažų trūkumo, tačiau ir dėl skirtingų pacientų poreikių.

Akivaizdu, vienam pacientui gali prireikti gerokai daugiau laiko ir priežiūros nei kitam. Tačiau naujajam greitosios pagalbos vadovui tai nerūpi – svarbiausia statistika. Ekrane nuskamba frazė: „Svarbiausia, kad ligonis nemirtų būdamas su mumis, tegul miršta pas kitus.“ Toks naujosios reformos paradoksas. Atrodytų, kad ji skirta greitųjų darbui gerinti ir aplankytų ligonių skaičiui didinti. Tačiau kiekybė toli gražu nėra lygu kokybei, todėl pacientas dažnai lieka pavojingoje situacijoje. Norint pagerinti aptarnavimo greitį, pamirštamas pagrindinis tikslas – siekis išsaugoti žmogaus gyvybę. Tai primena greitojo maisto restorano principą, kur bandoma aptarnauti kuo greičiau ir kuo daugiau lankytojų, tačiau menkai atsižvelgiama į patiekiamo maisto kokybę ar teikiamą naudą.

Filmas baigiasi keliomis skaudžiomis scenomis, priverčiančiomis išspausti ašarą. Vaidyba meistriška, retsykiais atrodo, kad esi šalia pagrindinių veikėjų ir kartu gurkšnoji vyną. Režisierius paprastais kadrais ir istorijomis paremtame filme nuo pirmo iki paskutinio momento sugeba išlaikyti įtampą.

Leo Straussas buvo teisus teigdamas, kad įmanoma tik technikos pažanga, o ne moralės. Anot jo, moralinis tobulėjimas yra lygus sugrįžimui, naujų moralinių vertybių neįmanoma išrasti, visos jos yra užrašytos Šventuosiuose Raštuose. Žinoma, technologijų pažanga ir tobulėjimas nėra savaime kenksmingas ar žalingas dalykas, tačiau problema atsiranda technologijas iškeliant į svarbiausią vietą. Kitaip tariant, technologijų tobulėjimą iškėlę ant aukščiausiosios pakylos mes matome absoliutų paradoksą, kai jų tobulinimas dėl patogesnio ir geresnio gyvenimo pradeda kišti koją pagrindiniam principui ir nebeatsižvelgti į tikrąją žmogaus gerovę.

Būtent dėl technologijų garbinimo mes turime feisbuką su 500 draugų, žurnalistinę clickų kultūrą ir panašius reiškinius. Žmonės dažnai pamiršta turinį arba tikslą ir užsiima menkaverčiais technologijų suteikiamais malonumais. Akivaizdu, technologijų atsisakyti nereikėtų, jos išties padeda pagerinti mums gyvenimą, tačiau jos visuomet turėtų tarnauti žmogui, o ne žmogus joms. Tik kad nugara dabar lenkiama technikai.

Grįžkime prie filmo. Olegas nesėkmingai kovoja su naująja valdžia. Jis irgi nėra tobulas, jo heroizmo paveikslas yra labiau suprantamesnis ir priimtinesnis nei klasikinis holivudinio filmo heroizmas. Jis klysta, dėl jo klaidų kenčia kiti, tačiau jis visuomet išlaiko svarbiausią minties kryptį – požiūrį, kad pirmumą turi paciento poreikiai. Valdžios surašytos taisyklės jam atlieka antraeilį vaidmenį.

Čia reikėtų prisiminti Jeaną Jacques'ą Rousseau, teigiantį, kad mokslas yra gerokai pavojingesnis, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak J. J. Rousseau, mokslas atsakingas už moralinių vertybių nykimą. Ir „Aritmijoje“ žiūrovas tai puikiai gali matyti. Valdžios reformas skatinantis viršininkas vaizduojamas kaip moralės neturintis individas, siekiantis bet kokia kaina įgyvendinti iš piršto laužtus reikalavimus. Jam nesvarbios žmonių gyvybės, svarbiausia – gerai atrodyti popieriuje. Juokingiausia tai, kad toks moralinių vertybių atsisakymas yra pristatomas kaip absoliutaus neutralumo ir lygybės principo įgyvendinimas, tačiau šių principų steigėjai nesupranta, kad antifilosofija irgi yra filosofija.

Olegas ir kiti medikai bando kovoti su naujosiomis taisyklėmis teigdami, kad kiekvienas pacientas yra individualus ir 20 minučių vienam žmogui dažnai neužtenka. Tačiau tokie argumentai vadinami vaikiškais, svarbiausia, kad naujoji taisyklė yra užrašyta programoje, todėl ji tampa legitimesnė nei bet kokie kiti argumentai. Būtent čia žiūrovas gali pastebėti, kad žmogus staiga pradeda paklusti technikai ir tuščioms taisyklėms, jis praranda interpretacijos galimybę. Žmogus tampa taisyklių nuosavybe, biurokratinio aparato sraigteliu.

Filmas baigiasi keliomis skaudžiomis scenomis, priverčiančiomis išspausti ašarą. Vaidyba meistriška, retsykiais atrodo, kad esi šalia pagrindinių veikėjų ir kartu gurkšnoji vyną. Režisierius paprastais kadrais ir istorijomis paremtame filme nuo pirmo iki paskutinio momento sugeba išlaikyti įtampą. Filmas – kokybiškas ir paprastas, vertas apmąstymo ir dėmesio. Nepriklausomi Rusijos kūrėjai darsyk įrodė, kad gali kurti nuostabų kiną.

Filmo idėją galima prilyginti paskutiniams filmo kadrams. Olegas su greitosios automobiliu įstringa pagarsėjusiose Rusijos spūstyse. Jo kolega išlipa iš automobilio ir pradeda vadovauti priekyje esantiems automobiliams ir taip praskina kelią greitajai. Būtent čia galima brėžti palyginimą. Žmogus negali atsisakyti technologijų ir elementarių gyvenimo taisyklių, biurokratijos. Ir to daryti nereikėtų. Tačiau negalima pamiršti, kad žmogus turi joms vadovauti, nurodydamas kelią technikai ir interpretuodamas taisykles, jis gali pasiekti didesnę bendrąją naudą. Be žmogaus technologijos sukuria nereikalingų kamščių, kuriems išsklaidyti užtektų vieno asmens nurodymų ar interpretacijos.

Filmo anonsas:

Kadras iš rež. Boriso Chlebnikovo filmo „Aritmija“ (2017 m., Rusijos Federacija, Suomija, Vokietija, 116 min.).
Kadras iš rež. Boriso Chlebnikovo filmo „Aritmija“ (2017 m., Rusijos Federacija, Suomija, Vokietija, 116 min.).
Kadras iš rež. Boriso Chlebnikovo filmo „Aritmija“ (2017 m., Rusijos Federacija, Suomija, Vokietija, 116 min.).