Šių metų rudenį duris atversiantis MO muziejus (buvęs Modernaus meno centras) drąsiai gali vadintis ir edukacijos centru. Per kelerių metų veiklos laikotarpį jis įvairaus amžiaus būsimus muziejaus lankytojus su dailės istorija ir šiuolaikiniu menu nuosekliai pažindino įtraukiančiomis interaktyviomis parodomis, projektais mokyklose ir nemaža kolekcija vertingų leidinių suaugusiesiems, paaugliams ir vaikams. Tris iš jų čia ir apžvelgsime – tai žinomų Lenkijos dizainerių, knygų dailininkų, iliustruotojų Aleksandros Mizielińskos ir Danielio Mizielińskio (arba Mizielińskių) iliustruotos knygos.

Šie menininkai iliustruoja vaikiškas knygas, taip pat yra sukūrę šriftų, interneto puslapių ir mobiliųjų programėlių. Apdovanoti Bologna Ragazzi Award (2010) (tai kaip kino žmonėms „Oskarai“ ar „Palmės šakelė“) už knygą „Kas iš tavęs išaugs“ („Co z ciebie wyrośnie?“). Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, jie išgarsėjo su knyga „Žemėlapiai“ („Mapy“). Ji apdovanota Prancūzijoje Prix Sorcières (2013) ir Italijoje Primo Andersen (2013). Daugiau apie jų veiklą galite sužinoti čia: http://www.hipopotamstudio.pl/.

Pažintinės, faktais paremtos paveikslėlių knygos – paveikus būdas daugiau sužinoti ir įsidėmėti. Pastaruoju metu ir riba tarp to, kokiai amžiaus grupei jos skirtos, nusitrina. Suaugusieji perka jas lyg ir vaikams, lyg ir sau. Šie dailininkai tokių knygų yra nupiešę daugybę. Kaip teigia jų kūrinius aprašantys autoriai – Aleksandros ir Danielio iliustracijos – patys tikriausi vaizdiniai detektyvai. Menininkai integruoja vaizdą ir tekstą, o skaitytojai leidžiasi į smalsumą žadinančius tyrinėjimus. Bet net ir patyrusiems iliustruotojams serija knygų apie jau sukurtus meno, architektūros ir dizaino kūrinius turėjo būti iššūkis. Nes kaipgi čia taip? O kur nuotraukos? 

Įkvėpimui

Pirmoji šios serijos knyga N.A.M.U.K.A.S. (D.O.M.E.K., 2008) Lenkijoje yra pelniusi IBBY sekcijos iliustracijų kategorijoje geriausios metų knygos titulą bei daug kitų apdovanojimų, garbingų paminėjimų Lenkijoje bei pasaulyje. Tekstus parašė ir iliustracijas nupiešė Aleksandra ir Danielis. „Namukas“ – tai 35 pačių autorių atrinkti keisčiausi namai (pastatai). Šmaikštūs ryškiaspalviai piešiniai bei trumpi aprašymai tą puikiai perteikia. Į juos žiūrėdami kraipysite galvą: „Ko tie žmonės ne pri(si)galvoja...“ Prie vieno projekto knygos autoriai klausia: „Ar jums nenusibosta jūsų būsto išvaizda? Tik pagalvokite, kaip būtų puiku kilus norui perstatyti visas sienas, įstatyti naujus langus ar papildomas duris.“ Kam puiku, o kam šiurpą kelia. Matyt, taip ir su šia knyga.

Pristatydami knygas savo interneto puslapyje leidėjai vis pabrėžia, koks smagus nuotykis tas šiuolaikinis menas. Svarbu žinoti, kad tą nuotykį patiria tik tie, kas išdrįsta paprašyti palaukti išankstinius lūkesčius ir nuostatas („žinau aš tuos šiuolaikinius architektus, menininkus etc.“) ir pasitelkę pirmoko nuostabą stebi, kaip žaidžia ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Žaidžia profesionaliai, bet neretai naudoja principus, kurių išmoko dar vaikystėje. Namas urvas, namas ant pasaulio krašto, namas be sienų, namas riešutas – ar kas užaugo nesvajodamas apie tokius? Net jei gyvenate ne vaizdingame peizaže, o N miestą supančiuose laukuose – plėšiniuose, kur aplink pūpso ekonominį savininko nuovokumą simbolizuojantys namai inkilai, išdailinti sovietinio apatinio trikotažo spalvomis ir aptverti puolimą atlaikančia tvora, žinokit, kad vis dar yra šansas turėti namelį medyje. Tad, skaitydami apie garsiausius pasaulio architektus, įkvėpkit ir iškvėpkit. Tik nesijaudinkit, kur šitam pastate žmonės prausiasi, kaip valo langus, kokie pavojingi laiptai... Apie namo funkciją architektai tikrai pagalvojo. Ir pagalvojo apie idėjas – kartais beprotiškas ir juokingas, o kartais rimtas ir prasmingas, kaip mobilus namelis benamiams. Knyga rinkitės savaitgalio/atostogų skaitiniams ir dirbtuvėms su vaikais.

Sprendimams

Antroji šioje serijoje – D.I.Z.A.I.N.A.S. (D.E.S.I.G.N., 2010), parašė dailės istorikė ir žurnalistė rašanti apie dizainą Ewa Solarz (g. 1974). Tai knyga apie labiausiai paplitusį ir mažiausiai iš meno formų vertinamą – dizainą, bent jau taip rašo lenkiškos versijos leidėjai. Dėl vertinimų tai būtų galima ginčytis, nes šiuo metu dizainas kaip tik sulaukia nemažo dėmesio. Tik tas jo pritaikomumas, net teorinė galimybė padėti savo sėdimąją ar kavos puodelį ant aptariamo objekto nuima dalį mūsų galvose menui kreditu suteikiamo neliečiamumo / viršbuitiespakylėtumo statuso. Palikim tą dilemą pasvarstyti prie to paties kavos puodelio ir pažiūrėkim detaliau, ką siūlo knyga.

Tai 150 metų dizaino istorijos ir 69 objektai. Iš jos galime sužinoti, kad dizaino objektai nėra atsiradę tik dėl grožio. Kurdami daiktus, dizaineriai nagrinėja socialines temas, siūlo svarbių problemų sprendimus, pavyzdžiui, siekia vartojimą ir gamybą paversti tvaresniais, tad naudoja atliekas, semiasi idėjų iš praeities, perfrazuoja dailės istoriją, kuria iliuzijas, žaidžia su pojūčiais ir net autoironiškai šypsosi. Kviečia nusišypsoti ir mus. Knygoje chronologine tvarka pristatomų dizaino ikonų Michael Thonet, Le Corbusier, Alvaro Aalto, Arne Jacobsen, Philippeʼo Starcko ir daugelio kitų sukurtų darbų dažnai galima rasti ir lietuviškuose namuose. Jų estetikos pojūtis praturtina mūsų kasdienybę. O kartais net anekdotiški būdai, kuriais tie objektai buvo sukurti, parodo, kad kiekviena problema yra ir galimybė. Ar eskimo kelnės gali virsti vaza? Kodėl gi ne? Tad knyga puikiai tiks kaip motyvacinė, kai dalykai ima ir įstringa.

Kūrybiškoms supergalioms

Dviejose pirmosiose knygose tekstas taupus, skirtas objektui ir jo idėjai trumpai aprašyti. O štai knygoje M.E.N.A.S. (S.T.U.K.A., 2011) susiduriame ne tik su meno kūrinio koncepcija, bet ir su sąmoningai pasirinktais konceptualiais menininkų gyvenimais (na, kad ir Richardo Longo, savo ilgus pasivaikščiojimus laikančio meno kūriniais). Tad čia iliustruotojai žaismingas išmėtytas kompozicijas keitė į klasikinį iliustracijos ir teksto santykį, kur abu turi daug erdvės. Ir net paaukojo tam dalį ankstesnėse knygose matyto aštraus spalvų ryškumo – tarsi atskiedė, pavertė švelnesnėmis. Talentingai įtraukiantį pasakojimą kūrė dailės istorikas Sebastianas Cichockis (g. 1975) – kuratorius, meno kritikas ir tekstų, susijusių su menu, rašytojas. Jis dirba Modernaus meno muziejuje Varšuvoje, kuravo net du Lenkijos prisistatymus Venecijos meno bienalėje.

Knyga aprėpia 50 metų laikotarpį ir pateikia 51 kūrinį ir istoriją apie autorių. Iliustracijų ir istorijų sinergija sukuria stebuklinių pasakų knygos įspūdį. Čia menininkai yra burtininkai, atliekantys keisčiausius ritualus ir turintys galių. Christo ir Jeanne-Claude gali supakuoti salas ar milžiniškus pastatus, Francis Alÿsas – perstumti kalną, Olafuras Eliassonas – perkabinti saulę iš dangaus į galeriją, o grupė „Superflex“ – įtaisyti superdujas žmonėms, kuriems jų labai reikia, kad išsivirtų maisto. Prieš miegą tokios istorijos kaip tik. Jos vakarinio pasakojimo ilgio. Ir tik įsivaizduokite, kokie nuostabūs sapnai gali aplankyti.

Pabaigai apie jau minėtas nuotraukas. Yra skaitytojų atsiliepimų, kad jie tikėjosi konkretaus namo, konkrečių vaizdų. Būtina pabrėžti, jog faktų ir detalių knygose gausu, kaip ir patraukliai pateiktos informacijos. Bet, be viso to, tai pirmiausia – IDĖJŲ knygos. O, kaip žinoma, vienos idėjos gimdo kitas. Tad jeigu staiga namuose rasis koks projektas iš to, kas po ranka pasitaikė, susijungs nesujungiami daiktai, eidami gatve suvoksite, kad jūsų žvilgsnis tarsi naujai mato įprastus dalykus, manykite, jog knygos savo edukacinį darbą padarė. Jos paskatino suktis vaizduotę, pažadino prisnūdusius neuronus ir parengė jus narsiam žygiui (apie tam reikalingą drąsą jau žinote) į šiuolaikinio meno ekspozicijų sales.

Teksto autorė Akiniuota pelė – tai knygas griaužti mėgstanti trijų pelyčių mama, kuriai itin svarbi teksto ir vaizdo dermė. Stengiasi skaityti tai, kas patraukia dėmesį, neturi piktų kėslų kandžiai kritikuoti, stengiasi išlikti objektyvi ir džiaugiasi, kad į jos letenas papuola gera ir graži knyga.