Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“. 

    Jie pradėjo kalbėtis, kad neturį duonos. 
    Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Argi vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams? O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ 
    Jie atsakė: „Dvylika“. 
    „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų pintinių likučių?“ 
    Jie atsakė: „Septynias“. 
    Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ 

Jok 1, 12–18: Pats Dievas nieko negundo

Ps 94, 12–13a. 14–15. 18–19. P.: Laimingas žmogus, kurį tu, Viešpatie, aukli.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM 

Mokiniai pamiršo pasiimti duonos. Jie pasimetę ir nesaugūs. Bet Jėzus kalba apie kitokią atminties netektį – pasitikėjimą Dievu praradimą.

Mokiniai, atsakydami į Jėzaus klausimus, pamažu prisimena Dievo apvaizdos, kuri visa atnaujina, veikimą.

Duona – tai Dievo žodis, tikėjimas į Jėzų Kristų, malda, sugebėjimas matyti ir girdėti tai, kas vyksta čia ir dabar.

„Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote?“ (Iz 43, 18–19).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai