Šv. Josemaria Escriva de Balaguer pamokslas, pasakytas 1952 m. kovo 2 d., pirmą gavėnios sekmadienį.

Prasidėjo gavėnia: atgailos, apsivalymo ir atsivertimo metas. Tai nelengvas uždavinys, bet ir pati krikščionybė nėra lengvas kelias. Nebeužtenka, metams bėgant, tik lankytis Bažnyčioje. Kiekvienas  prisimena tą unikalų pirmą atsivertimą, kai aiškiai supratome visa, ko iš mūsų prašo Viešpats. Šis atsivertimas yra reikšmingas, tačiau vėlesni atsivertimai yra sunkesni ir net svarbesni. Kad palengvintume malonės veikimą per šiuos vėlesnius atsivertimus, turime išlaikyti savo sielą jauną, šauktis Viešpaties, mokėti Jo klausytis ir, supratę, kas buvo ne taip, prašyti atleidimo. Invocabi me et ego exaudiam eum, – skaitome šio sekmadienio liturgijoje (įžanginė Mišių giesmė, Ps 90 [91],15.): „kas manęs šauksis, jo išklausysiu“, – sako Viešpats. Apmąstykite nuostabų Dievo rūpinimąsi mumis: kaip Jis visuomet pasirengęs mus išklausyti, kaip nuolat budi laukdamas žmogaus žodžio. Jis girdi mus visada, tačiau ypač dabar, kai mūsų širdis yra gerai pasirengusi, apsisprendusi apsivalyti. Jis girdi mus ir neatstumia „graudžios ir nuolankios širdies“ (Ps 50 [51], 19) prašymo.

Viešpats klausosi mūsų, kad galėtų įsikišti, įžengti į mūsų gyvenimus, kad išvaduotų mus nuo blogio ir pripildytų gėrio. Eripiam eum et glorificabo eum (įžanginė Mišių giesmė, Ps 90 [91], 15), „išgelbėsiu jį ir jam garbę suteiksiu“, – sako Jis apie žmogų. Taigi turime tikėtis garbės. Čia vėl susiduriame su pradžia vidinio vyksmo, sudarančio mūsų dvasinį gyvenimą. Šios šlovės viltis stiprina mūsų tikėjimą, puoselėja mūsų meilę. Taip ima veikti trys teologinės dorybės, dieviškosios dorybės, kurios daro mus panašius į Dievą Tėvą.

Kaip dar geriau pradėti gavėnią? Atnaujinkime tikėjimą, viltį ir dieviškąją meilę. Iš šių dorybių kyla atgailos dvasia ir troškimas apsivalyti. Gavėnia – tai ne tik proga sustiprinti išorinę apsimarinimo praktiką. Jeigu taip manytume, neįvertintume viso to gilesnės reikšmės krikščioniškajam gyvenimui, nes juk šios išorinės pratybos, dar kartą sakau, yra tikėjimo, vilties ir meilės vaisiai.

Rizikingas krikščionio saugumas

Qui habitat in adiutorio Altissimi, in protectione Dei caeli commorabitur („Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje,pasilieka Visagalio pavėsy.“ Įžanginė Mišių giesmė, Ps 90 [91], 1), gyventi Dievo globoje, gyventi su Dievu: štai tas rizikingas krikščionio saugumas. Turime būti įsitikinę, kad Dievas girdi mus, kad Jis mumis rūpinasi: šitaip mūsų širdys prisipildys ramybės. Tačiau gyvenimas su Dievu, be abejonės, yra rizikingas, nes Viešpats niekuo nesidalins. Jis nori visko. Ir jeigu mes truputį daugiau prisiartiname prie Jo, tai reiškia, jog turime būti pasirengę iš naujo atsiversti, iš naujo pasitaisyti, įdėmiau klausytis Jo įkvėpimų – tų šventų troškimų, kuriuos Jis žadina mūsų sielose – ir šiuos įkvėpimus įgyvendinti.

Nuo savo pirmo sąmoningo apsisprendimo nuosekliai sekti Kristaus mokymu tikriausiai gerokai pažengėme į priekį ištikimybės Jo Žodžiui keliu. Ir vis dėlto, ar ne tiesa, kad dar daug ką reikia padaryti? Ar ne tiesa ypač tai, jog dar turime tiek daug puikybės? Mums, be abejonės, keistis, tapti ištikimesniais ir nuolankesniais, kad pasidarytume nesavanaudiškesni ir leistume mumyse augti Kristui, nes illum oportet crescere, me autem minui (Jn 3, 30), Jam skirta augti, o man – mažėti. 

Tiesiog negalime sustoti. Privalome vis žengti pirmyn į tikslą, kurį nurodė šv. Paulius: „aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). Siekis yra aukštas ir labai kilnus: šventumas – susitapatinimas su Kristumi. Tačiau juk ir nėra kito kelio mums įaugti į dieviškąjį gyvenimą, Dievo per Krikštą pasėtą mūsų sielose. Judėti į priekį – tai augti šventumu. O eiti atgal – tai  atsisakyti natūralios krikščioniškojo gyvenimo plėtotės. Dievo meilės ugnį reikia kurstyti. Ji turi augti kasdien, vis labiau įsišaknydama mūsų sielose. Ši ugnis turi sudeginti daugelį dalykų. Jeigu jos nepakurstysime, ji ims gesti.  

Prisiminkime, ką pasakė šv. Augustinas: „Jeigu sakysi „gana“, jau esi prapuolęs. Visada siek daugiau, ženk pirmyn, nenustok ėjęs. Nepasilik toje pačioje vietoje, neik atgal, nepasuk iš kelio“ (Šv. Augustinas. Sermo 169, 15; PL 38, 926). 

Gavėnia suteikia progą savęs klausti: ar auga mano ištikimybė Kristui, mano šventumo troškimas, ar kilniai apaštalauju kasdieniu gyvenimu ir darbe tarp kolegų?

Kiekvienas iš mūsų tegu nebyliai sau atsako į šiuos klausimus. Tada pamatysime, jog mums vėl reikia keistis, kad mumyse pilniau apsigyventų Kristus, kad Jėzaus atvaizdas aiškiai atsispindėtų mūsų elgesyje.  

„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk 9, 23). Kristus mums vis kartoja, tarsi šnabždėdamas į ausį: su Kryžiumi kiekvieną dieną. „Ne tik persekiojimų metu arba kai turime progą būti kankiniais, – rašo šv. Jeronimas, – bet visomis aplinkybėmis, viskuo, ką darome ar galvojame, viskuo, ką sakome, paneikime tai, kuo buvome ir prisipažinkime, kuo esame dabar, – atgimę Kristuje“ (Šv. Jeronimas. Epistola 121, 3; PL 22, 1013). 

Ši mintis yra  kitų panašių šv. Pauliaus žodžių atgarsis: „juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5, 8-10). 

Atsivertimas gali įvykti staiga, o šventumas – tai viso gyvenimo uždavinys. Dieviškosios meilės sėkla, kurią Dievas pasėjo mūsų sielose, veržiasi augti, siekia įsikūnyti veiksmais, duoti vaisių, kurie kiekvienu metu patiktų Dievui. Dėl to yra labai svarbu, kad būtume pasirengę visa pradėti iš naujo, ir kiekvienąkart savo gyvenimo aplinkybėmis išvysti šviesą, savo pirmojo atsivertimo paskatą. Todėl ir turime rengtis, giliai tyrinėdami savo sąžinę, prašydami Viešpatį pagalbos geriau pažinti Jį ir save. Nėra kito kelio, jeigu vėl norime atsiversti.

 Iš šv. Josemaria Escriva de Balaguer pamokslų rinkinio „Kristus praeina pro šalį“ (laikinas teksto vertimas). Šį rinkinį, kurį sudaro 18 pamokslų, pasakytų nuo 1951 iki 1971 m. įvairiomis liturginių švenčių progomis, šventasis parengė 1973 metais. Šiuo metu rinkinys yra išverstas į 14 skirtingų kalbų. 2018 metas pamokslų rinkinys bus išleistas ir lietuvių kalba.