Shelby Deeter/Unsplash.com nuotr.

Ortodoksų teologo Sergejaus Chudijevo pamąstymai apie tikėjimo pagrindus ir krikščionio santykį su savimi, kitais žmonėmis ir tuo, kas vyksta aplink. Šis tekstas skirtas svarbiausiai krikščioniškai dorybei – meilei. 

Apaštalo Pauliaus Laiške galatams išvardijami vaisiai, kuriuos Šventoji Dvasia suteikia krikščionio gyvenimui: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5:22, 23).

Pirmoji šiame sąraše yra meilė – ir meilė iš tikrųjų svarbiausia krikščionio gyvenime. Šventais apaštalas Paulius apie tai kalba Laiške korintiečiams; ir mums verta pažvelgti į situaciją, kurioje jis buvo parašytas. Korintiečių bendruomenėje žmonės buvo neįtikėtinai dvasingi – jie pajusdavo ekstazę, kurios metu kalbėdavo angelų kalbomis, pranašaudavo, panašu, kad darė net stebuklų. Bet apaštalas sako, kad visa tai gali būti tuščia, nes svarbiausia – meilė.

„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.

Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.

Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas“ (1 Kor 13, 1–8).

Bet kas gi ta meilė? Apie ką čia kalbama? Šiuolaikinėje kalboje meilė – tai emocija, šiltas jausmas, kurį mes jaučiame kitam žmogui. Kaip ir kitas emocijas, mums sunku ją kontroliuoti – ir todėl meilės įsakymas skamba keistai, tarsi iš mūsų būtų reikalaujama to, kas mums nepavaldu.

Kita problema iškyla dėl to, jog šiuolaikinėje kalboje „meilė“ paprastai reiškia erotinį įsimylėjimą, ir žmonės dažnai kalba, kad jei Dievas yra meilė ir meilė apskritai pati svarbiausia, Jis turi visus jų erotinius potraukius – ir skaudžiai įsižeidžia, kai jiems kalbama, jog yra ne taip.

Biblijos kontekste meilė – tai ne emocija. Tai – santykis. Jis pasireiškia ne per išgyvenimus, jis pasireiškia veiksmais. Žmonės, kurie kalba apie „meilę tautai“, „meilę tėvynei“, apie tokią meilę, kuri paskatina žmogų veikti – ir galbūt aukotis – vardan to, ką jis myli, šiek tiek arčiau tiesos.

Bet jiems iškyla rimtas pavojus. Pačių baisiausių dalykų istorijoje daro ne smulkūs vagišiai ir ištvirkėliai, o kilnūs idealistai, pasirengę tokiems darbams ir aukoms. Žmonės sukelia kruvinų karų iš meilės tėvynei (ir tėvynę visiškai išsekina), rengia revoliucijas iš meilės nuskriaustiesiems (ir tuos nuskriaustuosius pastūmėja į dar didesnį vargą), ir net patį tikėjimą į Dievą paverčia siautėjimo priežastimi, įtikinėdami save, kad taip elgiasi iš meilės tiesai.

Kuo pasireiškia tikroji meilė? Dievo žodis ne kartą sako – laikantis įsakymų. Šventasis apaštalas Jonas teigia: „O meilė – tai vaikščioti jo įsakymų keliais. Toks ir yra įsakymas, kurį girdėjote nuo pradžios: kad vaikščiotumėte meilės keliais“ (Jn 1: 6). Kaip rašo apaštalas Paulius: „Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė (Rom 13:9, 10).

Tai tiesa, kurią žmonėms buvo sunku priimti tada, sunku ir dabar. Bet mums svarbu tai atsiminti – tikrosios meilės esmė – vykdyti įsakymus. Jeigu meilės vardu mus skatina pažeisti įsakymą, mus apgaudinėja. Mylintis žmogus darys daug ką, bet yra dalykų, kurių jis tikrai nedarys; įsakymai – tai kaip draudimo tinklas, kurio žemiau negalima kristi. Negalima žudyti, nors visi aplink tikina, kad tuos blogus žmones reikia užmušti iš meilės geriesiems. Negalima vogti, netgi jei jums pasiūloma patogi teorija, pagal kurią tai atrodytų kaip teisinga bausmė turtingiesiems ir pagalba vargšams. Negalima melagingai liudyti, net jei jums atrodo, kad taip padėsite žmonėms, kuriuos mylite. Negalima laužyti ištikimybės, net jei visi aplinkiniai tvirtina, kad tai ir yra meilė. Negalima lenktis stabams, net jei jų gerbėjai įsižeis ir pradės karčiai priekaištauti, kad jums trūksta meilės ir supratimo. Negalima daryti, palaikyti ar net palaiminti kokios nors nuodėmės.

Meilė pasireiškia rūpinimusi kitais žmonėmis, jų laikina gerove ir amžinu išgelbėjimu – ir pirmiausia ji susijusi su valia, pasiryžimu elgtis tikslingai.

Bet ji, žinoma, nėra bejausmė – paprastai normaliu atveju mūsų jausmai (dažnai šiek tiek pavėluotai) seka mūsų valia. Kai neteisingai elgiamės su žmonėmis, mes linkę jų neapkęsti. Kaip rašė Levas Tolstojus „Hadži Murate“: „Jis padarė daug blogo lenkams. Kad galėtų pateisinti tą blogį, jam reikėjo būti įsitikinusiam, kad visi lenkai niekšai. Ir Nikolajus tokiais juos laikė ir nekentė jų taip smarkiai, kiek ir blogio jiems padarė.“

Kai ką nors apšmeižiame, mums reikia tikėti, kad tas žmogus – niekšas ir nusipelno neapykantos; kai ką nors engėme ir įžeidėme – mes tikime ir jaučiame, kad jie blogi žmonės ir patys turi būti dėl to kalti. Šita žemyneigė spiralė – žmonės nekenčia tų, kuriuos skriaudžia, o po to dar stipresni skriaudžia tuos, kurių nekenčia – yra daugelio baisių nelaimių ir neteisybės pagrindas.

Laimei, yra ir priešingai – mūsų širdis suminkštėja dėl tų žmonių, su kuriais bendraujame iš meilės. Mes neprivalome laukti, kol pajusime simpatiją kitiems žmonėms – šitaip jos nepajusime niekada. Mes turime vadovautis meile, klausytis to, ką žmonės sako, ir stengtis suprasti. Padėti jiems varge. Susilaikyti nuo visokio blogio. Ir tam, kad to išmoktume, mums reikalinga meilės mokykla – Bažnyčia.

Parengė M. Bočiarova