Thomas Mannas („Deutsche Thomas Mann-Gesellschaft“ nuotr.)

Thomo Manno „Užburtas kalnas“, prieš keturis dešimtmečius Vytauto Petrausko išverstas į lietuvių kalbą, o šiemet perleistas „Odilės“ leidyklos, – dėmesio vertas įvykis.

„Užburtas kalnas“ buvo sumanytas kaip tematinė ir stilistinė antitezė novelei „Mirtis Venecijoje“ (1912), tačiau ilgainiui sumanymas išsiplėtojo į monumentalų veikalą, kurį Thomas Mannas su pertraukomis kūrė apie dešimtį metų (1913–1924) ir pabaigė likus metams iki savo penkiasdešimtmečio sukakties. Šis romanas – tai Hanso Kastorpo, praleidusio septynerius metus Šveicarijos kalnų sanatorijoje, dvasinės raidos istorija, pasakojama pagal vokiečių literatūroje įtvirtintą „Bildungsroman“ modelį. Sanatorija tampa savotiška pedagogine provincija, kurioje dėl savo ugdytinio sielos grumiasi du mentoriai – „civilizacijos literatas“ Setembrinis, puoselėjantis švietėjiško humanizmo, demokratijos bei tolerancijos idėjas, ir jėzuitas, socialinis pesimistas, o sykiu hėgeliško kirpimo marksistas Nafta, tikintis mistika, absoliučia tvarka ir despotizmo būtinybe. Sykiu tai žmogaus vidinės krizės istorija, kurioje tenka nelengvai rinktis – ar pasiduoti ligai, juslinėms vilionėms ir galiausiai mirčiai, ar vis dėlto nusileisti iš užburto kalno, tapti „atkerėtam“ ir grįžti į normalų (pats T. Mannas čia veikiausiai pavartotų kabutes) lygumų gyvenimą. Turint galvoje, kad gyvename krizių ir vertybinio pakrikimo laikais (kuriuos Lietuvoje dar savaip paspalvina švietimo, sveikatos ar miškų reformos), šie romano aspektai jau savaime intriguoja.

Rašytojas čia kalba dar kaip didžiojo naratyvo, vientiso žmogaus ir žmonijos likimo pasakotojas, kuriam rūpi savojo krašto, Europos ir visos žmonijos ateitis (priminsime, kad jo siekis buvo ne vokiška Europa, o europietiška Vokietija). Nūnai, dėliodami savo gyvenimo skiautinį ir su žiburiu ieškodami subyrėjusių tapatybių, jau imame svarstyti, ar postmodernizmo paskelbtas mirties nuosprendis didžiajam naratyvui nebuvo ir didžioji saviapgaulė. Apsižiūrėjome, kad metanaratyvo sunaikinimas eliminuoja ir moralinį, vertybinį metapamatą, dingsta tikėjimas ir pasitikėjimas kultūra, prasmingu istorijos pasakojimu, kurį taip sunku sugrąžinti į reformų išvargintą mokyklą. Įsipareigodamas Europos kultūros tradicijai, jos didiesiems vardams (romane aiškia girdimi intertekstiniai suokalbiai su J. W. Goethe, F. Nietzsche, R. Wagneriu, S. Freudu, H. Bergsonu), T. Mannas pats atsistoja šalia jų kaip intelektinis ir moralinis autoritetas, teigęs dvasinės vertikalės pirmumą prieš daiktinės, faktinės empirijos viešpatystę, sąmoningai suvokęs ir prisiėmęs „Praeceptor Germanicae“, t. y. vokiečių auklėtojo, ugdytojo vaidmenį.

„Užburtas kalnas“ yra ir įspūdingas „Bildungsromano“ atvejis, ir užslėpta jo parodija. Kitaip nei klasikiniuose šio žanro pavyzdžiuose, Hansas Kastorpas čia netampa brandžios savimonės herojumi, įprasminančiu gyvenimo triumfą prieš ligą ir mirtį. Veikiau atvirkščiai – apsisprendęs tapti kareiviu, jis paliekamas kaip eilinis karo šauktinis ir dingsta mums iš akių kautynių sumaištyje. Karas yra ir jo išsivadavimas, ir katastrofa, vieta, kurioje eros et thanatos linijos pasiekia savo galutinę ribą, ištirpdydamos individą palaimos ir siaubo susiliejimo prietemoje ir ten pačios išnykdamos. Šis romanas – galbūt dviprasmiškiausias ir ironiškiausias T. Manno kūrinys, kuriame laviruojama tarp atskleidimo ir paslėpimo, apsinuoginimo ir savikontrolės. Paradoksali entuziazmo ir ironijos dermė šiam autoriui visada atrodė kūrybinio vaisingumo dirva ir paslaptis. Kaip žmogus rašytojas buvo ganėtinai šaltas ir užsisklendęs, su virtuozo disciplina dėvintis įžymybės kaukę. Tačiau kūryboje jis išsilaisvina, ir šioje laisvės stichijoje skleidžiasi jo širdies biografija.

„Užburto kalno“ autorius kaip reta kas perprato epochos dvasią ir jai perteikti sukūrė savo didingą stilių, susiedamas vitališkumą su liga, genialumą su dekadansu, garbę su gėda, archajiškumą su modernybe. Toji priešybių jungtis dažnai stulbinama, išmušanti iš vėžių, skvarbiai gyvybinga. Skaitydami šį romaną sužinome daugybę dalykų iš medicinos, biologijos, psichologijos ir parapsichologijos, psichoanalizės, filosofijos, teologijos, politikos sričių. Visas šis milžiniškas informacijos kalnas meistriškai struktūruojamas ir sluoksniuojamas, kol apdorotas pavirsta visuminiu epochos pjūviu ir sykiu žmogaus susidūrimu su gyvenimu ir mirtimi visa apimtimi, su visa jų fizika ir metafizika. Išties tai modernus pasakojimas, atsiskleidžiantis kaip procesas, o ne kaip baigtinė prasmė. Čia nėra vienareikšmių išvadų – matome visų sudedamųjų dalių būtinumą, bet sykiu paradoksaliai nujaučiame, kad tikriausias būdas visam šiam kosmosui pagrįsti – spirališkai judėti link tylos, gaubiančios pirmapradį kūrinio ir kūrėjo ryšį. „Užburto kalno“ magnetizmas leidžia patikslinti – užburtos tylos, kurios magija įtraukia ir suvokėją ir kurion panardinti gali tik didelis žodžio burtininkas.

Šis lietuviškasis „Užburto kalno“ leidimas pasirodo po keturių dešimtmečių (pirmąkart knyga išleista 1978 m.). Keturiasdešimt metų – mitinis laikotarpis, skirtas tautai dvasiškai subręsti ir užsigrūdinti. Taigi, per tą laiką subrendo bent kelios smalsių ir imlių skaitytojų kartos, kurioms kopti į šią pasaulinės literatūros viršukalnę – ir ambicingas iššūkis, jėgų patikrinimas, ir malonumas, leidžiantis į šeštos kategorijos žygį. Na, o tuos, kurie jau yra perskaitę, iš naujo atsiversti šį romaną tepadrąsina autoriaus raginimas skaityti jo kūrinius bent du kartus.