Roberto Dačkaus/president.lt nuotr.

Vasario 15 dieną Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo poetą, Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius. Apdovanojimas jam skirtas už Lietuvos žydų paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Bernardinai.lt redakcijos vardu sveikiname mūsų bendradarbį ir dalijamės jo padėkos kalba.

Dalinuosi, nes gavau. Taip esu išmokytas Tėvų. Taip Tėvai buvo išmokyti jų Tėvų – mano senelių – dalintis tuo, ką gauni, su kitais.  Visada, jei turėtum daug, ir visada, jei turėtum mažai, o kitas dar mažiau. Dalinuosi, nes tai ne vien mano nuopelnas. Tai, greičiausiai, net ne mano nuopelnas. Tai mano Tėvų, mano visos šeimos, be kurios negalėčiau Lietuvai dirbti to darbo, kurį dirbu, tai mano brolio pavyzdys dalintis, remti ir padėti, tai visų jų nuopelnas.

Kaip būčiau galėjęs nusipelnyti Lietuvai vienas? Kaip būčiau galėjęs gauti tokį apdovanojimą, jei ne nuostabūs žmonės, kurie dirba drauge su manimi? Kaip būtume galėję nusipelnyti, jei ne sunkiai dirbantys mecenatai, be kurių paramos negalėtume įgyvendinti mano vizijos ir mūsų misijos.

Nemeluosiu – malonu būti apdovanotam. Bet dar maloniau žinoti, kad tas apdovanojimas priklauso ne man vienam. Jis priklauso mums visiems. Kaip ir Lietuva, kuriai visi turime siekti nusipelnyti – matomais ir nematomais darbais. Meile ir pagarba kaimynui, pagarba istorinei tiesai ir teisingumui, atminties įamžinimui. Įamžinimui – tam, kas liko mums ir turi išlikti po mūsų.

Visi esame nusipelnę Lietuvai, nes esame jos vaikai. Mylėkime ją ir būsime mylimi.

Nuoširdžiai tikiu, kad tas apdovanojimas, nors ir man suteiktas, priklauso Jums visiems.

Mano senelis, amžiną atilsį vyriškų kostiumų siuvėjas iš Jonavos, Šloimė Kanovičius visada pasiteiraudavo pas jį atėjusio užsakovo: „O medžiagos ar turite?“ Medžiagos turime į valias. Svarbu, kad siūtume sąžiningai.

Ačiū Jums visiems. Ir, kaip panašia proga visiškai pagrįstai ir iš visos širdies parašė mano Tėvas, ačiū Lietuvai.