Grafaitė Emilija Pliaterytė. Dail. J.Rudolfas. Lietuvos Vytauto Didžiojo Karo muziejaus rinkiniai.

Kilpa ant Abiejų Tautų Respublikos kaklo gniaužiasi 

Numalšinus Tado Kosiuškos vadovaujamo Abiejų Tautų Respublikos piliečių sukilimą, 1795 m. spalio 24 d. tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos buvo pasirašytas trečiasis – paskutinis – ATR padalijimo aktas. Lenkijos ir Lietuvos karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui atsisakius karūnos, 1795 m. lapkričio 25 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybė buvo ištrinta iš Europos žemėlapio daugiau kaip šimtui metų. 

1818 m. Lenkijos Karalystės Seime Rusijos imperatorius Aleksandras I savo deklaracijoje užsiminė apie ketinimus Lietuvą ir kitas buvusias Abiejų Tautų Respublikos žemes prijungti prie Lenkijos. Deja, šiems liberaliems ketinimams nebuvo lemta išsipildyti. 1822 m. liepos mėn. 13 d. buvo uždrausta masonų bei kitų slaptų studentų organizacijų veikla. 1823 m., caro valdžiai išaiškinus Vilniaus universitete veikusias filaretų ir filomatų organizacijas, prasidėjo represijos. 

1825 m. į Rusijos imperijos sostą įžengė Nikolajus I, soldafoniška asmenybė, žiauriai numalšinusi nepavykusį dekabristų sukilimą. 1826 m. jo įsakymu buvo įkurtas Jo Imperatoriškosios Didenybės asmeninės kanceliarijos III skyrius – aukščiausioji slaptosios policijos forma. Žlugus viltims atkurti bent dalinį Lietuvos valstybingumą ir siekiant šalį galutinai paversti Rusijos imperijos dalimi, Lietuvoje stiprėjo antirusiškos ir anticarinės nuotaikos. 

Lietuva ir Lenkija niekuomet nesusitaikė su savo valstybės praradimu. Užaugančios naujos kartos kas keliasdešimt metų vėl iš naujo stodavo į kovą su okupantu. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos Tado Pliaterio sūnus, gimnazijos III klasės moksleivis, pagerbdamas 1791 m. gegužės 3-iosios Konstituciją 1823 m. gegužės 3 d. ant klasės lentos užrašė: „Vivat Konstitucija“. Už šį poelgį jis pateko į rekrūtus, ir tik 1831 m. šeimai pavyko jį susigrąžinti. 

Pliaterių giminė 

Pliateriai, iš kurių kilo garsi Lietuvos karžygė Emilija Pliaterytė, yra plačiai žinoma didikų giminė, kilusi iš Vokietijos Vestfalijos krašto. Giminės pradininkas buvo riteris Hereboldas iš Brejelio, pramintas Pliateriu ir minimas 1180 m. Nuo 1210 m. giminės atstovai pasirašinėdavo „von dem Broele, gennant Plater“. Viena giminės šaka, priklausanti Livonijos ordinui, nuo XIII a. įsikūrė prie Baltijos jūros. 1451 metais prie Rygos apsigyveno Livonijos riteris Wennmar von dem Broel, genannt Plater. 1458 m. jis vadovavo Klaipėdos (Memelio) pilies gynybai nuo lietuvių apgulties. 

1524 m. pirmasis Daugpilio tvirtovės komtūras buvo Henrikas Pliateris. Šios tvirtovės gynybai Pliateriai vadovavo 154 metus. Pliaterių atstovas Henrikas IV Jonas gavo leną už ištikimą tarnybą Lenkijoje. Jo vaikaičio Henriko VI Jono sūnus įleido šaknis Žemaitijoje ir Lietuvoje. Vilhelmas Pliateris dalyvavo Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro karuose su Maskva ir apie 1580 m. vadovavo kariuomenei, kuri atsiėmė 1577 m. rusų užimtą Daugpilį. Nuo 1695 m. iki 1795 m. septyni Pliaterių atstovai buvo Lietuvos senatoriai, keletas dalyvavo seimuose. 

Gothardas Pliateris buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, 1633–1634 m. dalyvavęs kovose prie Smolensko. Po Maskvos kariuomenės kapituliavimo jam buvo pavesta surašyti priešo artileriją. Gavęs iš karaliaus Vladislovo IV privilegiją, iš Livonijos persikėlė į Lietuvą. Jo sūnus Jonas Andriejus Pliateris pirmasis iš protestantų priėmė katalikybę. Pliateriai įsigijo daugybę valdų Lietuvoje ir Daugpilio apylinkėse: Švėkšnoje, Antanavėje, Dusetose, Vepriuose, Vilkine, Šateikiuose, Liksnoje, Kroslavoje, Deguliuose, Belmonte, Plinkšiuose. Šios giminės atstovai dalyvavo 1794 m., 1812 m., 1831 m., 1863 m. ir 1941 m. sukilimuose. Ir po kiekvieno sukilimo Pliaterių valdos traukėsi. 

Emilijos vaikystė ir jaunystė 

„Liudiju šiuo mano raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, mano teta Gasparienė Pliaterienė stengėsi mane atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, kadangi daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, mane lydėjo.“ 

Kpt. Emilija Pliaterytė mūšyje ties Šiauliais. Dail. W. Kossak

Šiuos žodžius Emilija Pliaterytė užrašė savo dienoraštyje 1831 m. kovo 25 dieną Antazavėje, jau beįsiplieskiant 1831-ųjų metų Lietuvos ir Lenkijos sukilimui prieš Rusiją. Sukilimas prasidėjo Kelmės dvaro savininkui Julijui Gruževskiui kovo 25 d. įsakius užimti Kelmę ir paskelbus sukilimo pradžią. Kovo 26 d. buvo užimti Raseiniai, o sukilimas paplito visoje Lietuvoje. Nusikirpusi plaukus, apsivilkusi vyriškais drabužiais ir apsiginklavusi pistoletu ir durklu, Emilija Pliaterytė nuvyko pas pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą...

Visais laikais atsirasdavo moterų, kurios, būdamos gana abejingos savo lyties priedermėms, veržėsi į vyrų pasaulį. Tokios buvo mitinės amazonės, Britanijos karalienė Baudikė, kovojusi su romėnais, garsioji Prancūzijos Žana d'Ark, viduramžių moterys, gindavusios savo valdas, išvykus vyrams į kryžiaus žygius, taip pat daugybė bevardžių moterų, kurios, persirengusios vyrais, dalyvaudavo karuose. Įkvėpta jų pavyzdžių Emilija Pliaterytė nuo vaikystės svajojo apie kovą dėl Tėvynės laisvės.

Kokios aplinkybės nulėmė Emilijos pasiryžimą rinktis kario kelią ir ginklu ginti savo Tėvynę? 

Emilija Pliaterytė gimė 1806 m. lapkričio 13 d. Vilniuje, grafų Pranciškaus Ksavero Broel – Pliaterio ir Onos Pliaterienės (Anos fon Mol) šeimoje. Vienturtės grafų dukros vaikystė buvo paženklinta nuolatiniais tėvų barniais ir rietenomis. Amžininko Jozefo Straszevicziaus liudijimu, Emilijos tėvas buvo lengvabūdiškas ir išlaidus, prastos vertės žmogus, nemokėjęs vertinti savo žmonos sielos ir širdies privalumų. 

Tėvai išsiskyrė Emilijai sulaukus 9 metų. 1815 m. motina su dukra iš Vilniaus išvyko gyventi pas gimines – grafą Mykolą Pliaterį-Zybergą ir jo žmoną Izabelę Heleną fon Zyberg, kurie gyveno Liksnoje, netoli Daugpilio. Tai buvo kultūringa, išsilavinusi, net 13-os vaikų susilaukusi šeima, valdžiusi daug dvarų abiejose Dauguvos upės pusėse. Gerų manierų grafas Mykolas Pliateris-Zybergas, turėjęs inžinieriaus majoro laipsnį, po metų tapo Vilniaus apskrities gubernatoriumi. Grafų namuose lankydavosi daugybė svečių, tarp jų ir Daugpilio tvirtovės komendantas Michailas Kablukovas bei tvirtovės karininkai. Kalbama, kad, komendantui paprašius Emilijos rankos, ji atsisakiusi tekėti už žmogaus, kurio valstybė buvo pamynusi Lietuvos laisvę. 

Vaikystėje istorijos ir matematikos Emiliją mokė Saksonijos bajoras Vilhelmas fon Dalvigas. Tai buvo eruditas, turėjęs kapitono laipsnį, dirbęs restauratoriumi Daugpilio tvirtovėje. Emilija labai mėgo klausytis apie Lenkijos ir Lietuvos praeitį. Ją ypač domino, kodėl Lietuvoje gyvenantys bajorai save laikė lenkais ir vadino patriotais. Dvare vaikams niekas netrukdė žaisti su valstiečių vaikais, tad Emilija turėjo suprasti lietuvių kalbą. 

Cezaris Pliateris. Lietuvos Vytauto Didžiojo Karo muziejaus rinkiniai

Vaikystėje ji nemėgo visoms mergaitėms taip mielų žaidimų, puošimosi, šokių. Su savo pusbroliais iš Liksnos Liudviku ir Kazimieru Bartolomiejumi bei dusetiškiais Cezariu ir Vladislovu ji jodinėjo, mokėsi fechtuotis, valdyti ginklą. Ignas Domeika, filaretas, geras Adomo Mickevičiaus draugas, Emiliją Pliaterytę yra taip apibūdinęs: „Žemo ūgio, išblyškusi, nedaili, tačiau apvalaus, simpatiško veido, mėlynų akių, grakštaus, tačiau silpno sudėjimo.“ Jos idealai buvo prancūzė Žana d' Ark, graikų tautos didvyrė Bobolina, ji žavėjosi poeto Adomo Mickevičiaus herojėmis. Po jos mirties poetas Adomas Mickevičius apie Emiliją parašys tokius žodžius: „Tai lietuvaitė, mergaitė, didvyrė – sukilėlių vadė.“ 

1829 m. Emilija su mama išvyko į Lenkiją paviešėti pas giminaitį Liudviką Augustą Pliaterį – valstybės sekretorių, Lenkijos turto fondo generalinį direktorių. Čia ji sužinojo apie bręstantį sukilimą. 

1830 m. mirė Emilijos motina. Sukrėsta netekties Emilija susirgo depresija. Dar labiau užgavo šaltas tėvo Pranciškaus Ksavero, su kuriuo ji bandė suartėti po motinos mirties, atstūmimas. Įžeista ir nusivylusi Emilija netrukus metėsi į sukilimo sūkurį. Daugpilio karo mokykloje studijavo Emilijos pusbroliai Ferdinandas ir Lucijanas, priklausę slaptajai sukilėlių organizacijai. Jie atskleidė Emilijai savo planus prasidėjus sukilimui užimti Daugpilio tvirtovę. Emilija buvo priimta į šią organizaciją ir pradėjo ruoštis sukilimui, tyrinėti vietovę ir megzti konspiracinius ryšius su apylinkių žmonėmis. 

1831-ųjų metų sukilimas 

Dusetų bažnyčios varpinė, kurioje buvo laikomi 1831-ųjų metų sukilimo ginklai. Leidinys "1831 metų sukilimo didvyrė grafaitė Emilija Pliaterytė"

1831 m. kovo 29 d. Emilija Pliaterytė su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir pasakė kalbą. Susirinko 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą rytą buvo užpulta Daugailių arklių pašto stotis, iš kur paimta 30 arklių ir kasa. Balandžio 2 d. E. Pliaterytės būrys susidūrė su rusų generolo F. Širmano kariais iš Daugpilio tvirtovės, vykusiais slopinti sukilimo Žemaitijoje. Balandžio 4 d. kartu jos vadovaujamas būrys kartu su C. Pliaterio ir J. Horodeckio daliniais užėmė Zarasus. 

Paskatinti laimėjimų, sukilėliai patraukė į Daugpilį. Tačiau iš čia į Zarasus buvo pasiųstas pulkininko Kapelio vadovaujamas grenadierių – pionierių batalionas su 2 patrankomis. Po susidūrimo su sukilėliais rusai atsiėmė miestą. Emilijos Pliaterytės būrys buvo išblaškytas, bet vėliau jo likučiai susijungė su Cezario Pliaterio daliniais. Balandžio 30 d. Emilija atvyko į Smilgius pas vyriausiąjį Lietuvos sukilėlį grafą Karolį Zaluskį. Emilijos apsilankymas kariams pakėlė nuotaiką ir sustiprino tikėjimą pergale. Tačiau K. Zaluskis Emilijai patarė saugoti sveikatą ir grįžti namo. Į tai Emilija atsakė, kad nors jos jėgos menkos, tačiau ji galinti padėti vyrams kovoti už laisvę. Išvykusi į Ukmergę, ji buvo priimta į Konstantino Parčevskio vadovaujamą sukilėlių dalinį. Ukmergėje ji susipažino su Marija Rašanavičiūte, buvusia mergaičių pensiono mokytoja. Marija tapo Emilijos adjutante ir lydėjo ją iki mirties. 

Gegužės 4 d. Emilija Pliaterytė dalyvavo Prastavonių kautynėse, vėliau – mūšyje ties Maišiagala. Atvykus į Lietuvą generolo Antano Gelgaudo vadovaujamam korpusui, sukilėlių kariuomenė buvo perorganizuota. Emilija buvo paskirta į 25-ąjį pėstininkų (1-ąjį lietuvių) pulką. Generolas Chlapovskis jai suteikė kapitono laipsnį. Adjutantei M. Rašanavičiūtei buvo suteiktas poručiko (leitenanto) laipsnis. 

Emilijos Pliaterytės adjutantė poručikė Marija Rašanavičiūtė. Lietuvos Vytauto Didžiojo Karo muziejaus rinkiniai.

Birželio 19 d. Paneriuose įvyko nesėkmingas mūšis dėl Vilniaus. Sukilėlių kariuomenė ėmė trauktis į Žemaitiją. Tuo metu 1-asis pėstininkų pulkas ruošėsi Kauno gynybai. Emilija vadovavo šio pulko 1-ai kuopai, o jai talkino Kauno pavieto sukilėlių vado Mauricijaus Prozoro kavalerijos būrys. Sukilėliai pralaimėjo, ir birželio 28 d. rusai užėmė Kauną. Kaune E. Pliaterytė vos nepakliuvo į nelaisvę: jojant pro siaurus vartus užkliuvo jos drabužiai, ir Emilija nukrito nuo žirgo. Nuo kazokų ją išgelbėjo pulko vadas, pakėlęs nuo žemės ir užsodinęs ant žirgo. 

Liepos 8 d. Emilija dalyvavo labai atkakliame mūšyje dėl Šiaulių. Mūšis truko 10 valandų. Emilijos vadovaujamas pulkas lydėjo gurguolę su maistu, amunicija, paraku. Juos pasivijo kazokų pulkas ir 3 eskadronai ulonų. Užvirė mūšis, kuriame žuvo 300 sukilėlių. Emilija savo sumaniu vadovavimu išvedė dalį gurguolės į saugią vietą. 

Liepos 9 d. karo tarybai nutarus trauktis Prūsijos link, Emilija pareiškė, kad, kol gyva, kovos už Tėvynę. Taip pasielgė ir dalis sukilėlių, tarp jų jos pusbrolis Cezaris. Kartu su M. Rašanavičiūte ir Cezariu Emilija Pliaterytė bandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten kovoti toliau. Visi ėjo naktimis miškais kentėdami badą, troškulį, nuovargį. Emilijai ant kojų atsivėrė žaizdos. Eidama nualpo. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Vėliau ligonę Ščevinskaitės pavarde į savo dvarą Justinave šalia Kapčiamiesčio priėmė patriotiškų nuotaikų dvarininkas Ignotas Ablamavičius. Cezaris su Marija patraukė Varšuvos link. Po truputį atsigaunanti Emilija, sužinojusi apie sukilimo pralaimėjimą, atkrito, o jos liga atsinaujino. Gruodžio 23 d. Emilija Pliaterytė mirė. Buvo palaidota svetima pavarde Kapčiamiesčio kapinėse. Liko jos užrašyti žodžiai: „Kiekviename mūšyje ieškojau mirties ir dėl įgimtos meilės, kurią jaučiu Lietuvai, ir dėl noro susijungti su motina.“ 

Išlikusi pasaulio atmintyje 

Apie Emiliją Pliaterytę rašė Lenkijos laikraščiai dar jai gyvai esant. Iškart po sukilimo, 1831 m., Paryžiuje pasirodė prancūzų kalba parašyta jos biografija. Ją parašė anoniminis autorius – manoma, kad tai buvo Emilijos pusbrolis Cezaris Pliateris (1810–1869). Tais pačiais metais Paryžiuje buvo pastatyta Šarlio Prospero (Charles Prosper) keturių veiksmų melodrama apie Emiliją Pliaterytę: „Les Polonais. Evenement historique“. 

Keliose Lietuvos bibliotekose yra saugoma 1835 m. Paryžiuje išleista E. Pliaterytės biografija prancūzų kalba: „Emilie Plater: sa vie et sa mort“ („Emilija Pliaterytė: gyvenimas ir mirtis“). Ją parašė Jozefas Straševičius. Ši knyga buvo išversta į kelias kalbas, o leidžiant ją Amerikoje 1842 m. jos globėju buvo pats prezidentas Džonas Teiloras (John Tylor). Emilijos Pliaterytės garbei Adomas Mickevičius 1832 m. sukūrė garsų eilėraštį „Pulkininko mirtis“. 

Lietuvių kalba pirmoji E. Pliaterytės biografija pasirodė 1908 m. Tai istoriko Augustino Janulaičio „Emilija Pliateraitė: lenkmečių karžygė“. Išsamiausią darbą apie E. Pliaterytę yra parašiusi dr. Barbora Vileišytė. 1939 m. rugsėjo 7 d. Kauno valstybiniame teatre buvo pastatyta Antano Vienuolio pjesė „1831 metai“. 2006 m. įvyko Juditos Vaičiūnaitės poetinės dramos „Dialogai su Emilija“ premjera Lietuvos radijuje. 2004 m. buvo išleista E. Liegutės „Emilija Pliaterytė. Dokumentinė apysaka“.

E. Pliaterytės portretas tarpukariu buvo išspausdintas ant Lenkijos banknotų. 2006-aisiais – jubiliejiniais E. Pliaterytės gimimo metais – Lietuvoje buvo išleista proginė 50 litų moneta. Emilijos atminimui pastatyta daug paminklų, koplytstulpių, kryžių, jos vardu pavadintos gatvės. Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje Emilijos Pliaterytės vardu pavadintos jaunimo organizacijos, kariniai daliniai. Viena Vilniaus mokyklų ir Kapčiamiesčio mokykla yra pavadintos Emilijos Pliaterytės vardu. Kapčiamiestyje veikia Emilijos Pliaterytės muziejus. 2001 m. pradėjo veiklą Emilijos Pliaterytės draugija (oficialiai įregistruota 2003 m. sausio 7 d.) 

Lietuvių kalba išleista E. Liegutės „Emilija Pliaterytė. dokumentinė apysaka“. 1939 m. rugsėjo 7 d. Kauno valstybiniame teatre buvo pastatyta Antano Vienuolio pjesė „1831 metai“. 2006 m. įvyko Juditos Vaičiūnaitės poetinės dramos „Dialogai su Emilija“ premjera Lietuvos radijuje. 

Beveik visas E. Pliaterytės archyvas saugomas Lenkijoje. Yra išlikę prancūzų ir lenkų kalbomis rašytų jos laiškų. 

Tekstą rašant naudotasi Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos leidiniu „1831 metų sukilimo didvyrė grafaitė Emilija Pliaterytė“, 2006 metai.

Emilijos Pliaterytės kapas. Albino Jarmalos nuotrauka
Paminklas Emilijai Pliaterytei. Albino Jarmalos nuotrauka