Mstislavas Dobužinskis. Arkos Mėsinių gatvėje. 1906–1907

Šeremetjevo rūmuose, viename Sankt Peterburgo valstybinio teatro ir muzikos meno muziejaus pastate, atidaryta paroda „Mstislavo Dobužinskio Lietuva“. Įvykis turi gana svarbią diplomatinę reikšmę – paroda skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Mstislavas Dobužinskis pagal tėvo liniją priklauso vienai iš seniausių lietuvių bajorų giminei, jos vardas paminėtas 1532 metais, giminei priklausė keletas solidžių dvarų, dailininko senelis savo lietuvių-lenkų šaknis labai brangino (jis nedarė skirtumo tarp lietuvių ir lenkų, o laikė Lenkiją ir Lietuvą viena šalimi), nors gyveno ir tarnavo Rusijos sostinėje. Būtent tos šaknys ir suteikė jam galimybę 1924 metais ištrūkti iš tapusio jam svetimo ir pavojingo miesto į Lietuvą ir gauti jos pilietybę. Bet galima ieškoti kultūrinių šaknų, ryšio su gimtąja kalba, su kuria išaugo žmogus. Pats Dobužinskis abejonių nejautė: „Aš juk tikras peterburgietis! Nors ir gimiau Novgorode (atsitiktinumas: mama svečiavosi pas savo tėvus – tokia ir priežastis). O po mėnesio aš buvau pervežtas į Peterburgą ir gyvenau ten iki vienuolikos metųPaskui iš tikrųjų buvo pertrauka iki universiteto, bet ryšys su Peterburgu visą laiką išlikotaip kad aš neatitrūkau nuo Piterio, išsiskyrimas tik šildė mano meilęO su Lietuva – mano ryšys romantiškas, pagal „protėvių kultą“, kuris mūsų šeimoje vyravo visada, nors trys kartos gyveno Rusijoje, o mano senelis buvo tikras peterburgietis. Peterburgas – mano gimtasis miestas, ir tai daug ką pasako.“

M. Dobužinskis. Scenografija

Rusijos meno istorijoje taip ir susiklostė: Dobužinskis tapo pirmiausia Peterburgą, jo tuštumą ir dangų, akligatvius ir nuogus medžius jų fone, stogus ir kiemus, rašo apie keistą miestą, kuris, viena vertus, sostinė, o kita vertus, lėtas kaip provincija, tai „prekės ženklas“, kurį miestas noriai perduoda. Galima ieškoti kitokio Dobužinskio, bet ar verta?

Į šį klausimą paroda Šeremetjevo rūmuose atsako išsamiai: „kito“ Dobužinskio nebus. Daugiau kaip šimtas darbų, dalis jų peizažai iš skirtingų Lietuvos miestų, o kita dalis – teatro eskizai, iš kurių dailininkas maitinosi per visą savo lietuvišką periodą (1935-aisiais jis išvyko į Angliją, o po to – į JAV).

(Vilnia – kaip rašė pats Dobužinskis, Vilnius – šiandien) nebuvo naujas emigravusiam dailininkui miestas. Čia jis praleido savo mokslo metus vyresniųjų mokykloje, čia jis baigė gimnaziją. „Iš pat pradžių ir per visus gyvenimo metus šiame mieste jis buvo man mielas, tarsi gimtasis ir savas, net gimnazija, kurios aš nemėgau, netrukdė man tam jausmui – jis liko visam gyvenimui.“ Jis ieškojo ir čia atrado (vėliau ir kituose Lietuvos miestuose) „įspūdingą senovės įvairovę“, skaitė ją kaip savotišką architektūros pradinį kursą („... aš pats to nepastebėdamas mokiausi architektūros ir stilių. Dauguma gracingų ir tobulų Vilniaus bažnyčių buvo pastatytos XVIII amžiuje, ir to amžiaus dvasią man buvo suteikta galimybė pažinti būtent čia. Ir ne vien tai: Vilniuje susikaupė kelių epochų sluoksniai: buvo ir gotika, ir sunkus barokas, ir klasika…“). Bet tapant popieriuje lietuviškos gatvelės ir kiemai virsta griežtu ir sausu Peterburgu. Dobužinskis tapo iš natūros, bet laimi dailininko prigimtis: kampai, braižas, posūkiai, šviesa – kaip gimtoji kalba įsirėžė į meistro braižą. Mes čia nematome lietuviško Dobužinskio, jo niekada ir nebuvo, bet matome „Dobužinskio Lietuvą“, ir tai įdomiausias dokumentas.

Mstislavas Dobužinskis. Iš kolekcijos „Senoji Lietuva“. Lietuvos dailės muziejaus nuotrauka

Visi darbai parodoje skirti dailininko emigracijos periodui. Tas miestas, iš kurio jis bėgo, jau nebebuvo Peterburgas: „Po 1917 metų revoliucijos Peterburgas baigėsi. Mano akyse mirė nepaprasto grožio miestas, ir aš pasistengiau kiek galėjau atspindėti jo baisų, be žmonių ir sužalotą paveikslą. Tai buvo viso jo gyvenimo epilogas – jis pavirto į kitą miestą – Leningradą, jau su visiškai kitokiais žmonėmis ir visiškai kitokiu gyvenimu...“ Savo Peterburgą jis išsinešė su savimi. J

jį matys ir Lietuvoje, ir Niujorke, kur visiškai kitaip pastatyti miestai netrukdys menininkui ieškoti Peterburgo rakursų, atspindžių. Pats tyliausias, pats ramiausias, neegzaltuotas svarstant apie meną, Dobužinskis liko ir pats ištikimiausias. Čia nėra mados, nėra tuštybės ir blizgesio, nėra ir ypatingos šlovės. Tai ilgas gyvenimas ir tikėjimas jo teisingumu.

Kira Dolina, Komersant.ru

Parengė M. Bočiarova