Ankstyvas 2017-ųjų gegužės 11-osios rytas Dzūkijoje... Česlovo Skaržinsko nuotr.

2017-ųjų vasara atrodė nepanaši į ankstesnes tradicines vasaras. Prasidėjo vėlokai – gal tik birželiui įpusėjus. Prieš tai šaltais rytais karaliavo gegužė – tarsi užsitęsęs drungnas, ne itin švytėjęs saule pavasaris. Gerokai suvėlino sodinti daržus. Kasdieniai žvarbūs vėjai ne vienam sodiečiui įvarė nemažai strioko. Ypač gegužės 11-ąją, kai pernakt privertė sniego kaip žiemą...

Atsikėlęs anksti rytą negalėjau patikėti, ką matau sodyboje, – visur balta, storu sniego sluoksniu padengtas kiemas, traškėjo storu baltu patalu užklotos vaismedžių šakos. Kelinta jau gamtos išdaiga! Kai tokį metą turėtų plūsti šiluma, žiūrėk tu man, kiek prisnigo, net paukščiai kažkur dingę – nė vieno nesimato... Imu fotoaparatą ir apie šeštą valandą ryto užfiksuoju iki šiol neregėtą gamtos anomaliją. Elektroniniu paštu siunčiu nuotraukas artimiesiems, draugams į Vilnių. Jie iš pradžių nelabai nori patikėti:

– Tu ką – pernykštės žiemos vaizdus atsiuntei?

– O ką, Vilniuje nėra sniego? – teiravausi jų.

Bičiuliai sakė, kad aną rytą truputį pasnigo ir sostinėje. Bet kad tiek gegužės 11-ąją priverstų sniego Dzūkijoje – vilniečiams buvo neįtikėtina! Tą rytą jiems savotiškai pasidžiaugiau:

– Jaučiuosi tarsi šiaurėje...

Ilgai braidžiojau po gegužės ryto sniegą. Sustodamas sentimentaliai žvelgiau į mįslingas žiemos grimasas. Akimirką užvaldė pakilių minčių šėlsmas, ir staiga sniege perskaičiau ano ryto žodžius:

Daug baltų žiedų prikritę,

Dengia žalią kiemą.

Baisiai šaltas stingdo rytas,

Mane veža šiaurėn vieną…

Tą rytą iš tikrųjų jaučiausi kaip atsidūręs tolimoje šiaurėje. Ilgą laiką nuo saulės ir sniego raibo, ašarojo akys. Toks perdėm baltas rytas, spengianti tyla tarytum pranašavo būsiančią vėsią, nesvetingą vasarą. Atrodė, jeigu jau pavasaris toks šaltas ir užsitęsęs, tai ir vasara bus ne kokia. Ir įprasta šiluma atslinko tik birželio pabaigoje. O liepą – ir karščiai. Tokie viską smarkiai džiovinantys, kad iš daržinės teko traukti laistytuvus ir rytais bei vakarais lėkti drėkinti daržą, laistyti mažus, pavasarį ir praėjusiais metais sodintus vaismedžius, vaiskrūmius bei gėles.

Jau ūgtelėjęs daržas. Česlovo Skaržinsko nuotr.

Anksti rytais, paukščių giesmių lydimas, pėdindavau ir į savąjį daržą. Maždaug iki dešimtos ryto darbuodavausi jame. Iki tol, kol karščiai mane įveikdavo. Tokiais vasaros rytais nėra nieko nuostabiau, kaip įvairių daržovių lysves prižiūrėti. Po nakties pastebi, kaip vieni ar kiti daigai gerokai ūgtelėję, labiau suvešėję. Tokie rytai – ne tik daržo ravėjimas, kaupimas, bet ir švelnus prisilietimas prie kalbančių, spindinčių gamtos kūnų.

O koks neapsakomas žodžiais aušros sutikimas! Kas mėgsta rytais miegoti, manau, daug ką gražaus savo gyvenime pramiega... Jokiu būdu neperšu kitiems savo vasaros. Kiekvienas gyvena savo galva. Ypač mieste. Tačiau kaime verda kitoks gyvenimas. Jame jau anksti rytą – didžiulis darbymetis. Kaip sakoma, net akmuo kruta. Andai kone kaimo centre ūkininkas gal ketvirtą kartą vasarą vešliai žaliuojančius kviečius purškia chemikalais. Su baime žvelgiu į riaumojantį purkštuvais apsiginklavusį traktorių. Kiek vėl daug nuodų priversta prisiimti žemė! Mąstau, kokią duoną iš tokių kviečių iškeptą valgysime... Ar reikia tiek daug kartų purkšti? Ilgokai negaliu apsiraminti po tokio sukrečiančio reginio. Negera tai patirti kiekvieną vasarą. Stebėti nuodijamus mūsų laukus. Sako, taip naikina piktžoles. O kaip dėl mūsų sveikatos? Ką mes valgome? Vis tyloje klausiu savęs. Ir niekas man neatsako. Neva Europos Sąjungos nustatytos normos leidžia tam tikrą nuodo dozę atseikėti mūsų žemei.

Aišku, ir sovietmečiu purkšdavo laukus. Net iš lėktuvų. Purkšdavo ir miškus, net ir upėms bei ežerams chemikalų kliūdavo, kad net vienu metu Dzūkijos raistuose buvo gyvatės išnykusios, o vėžiai į upelius sugrįžo visai neseniai. Ir dabartinis besaikis, godus siekis bet kokia kaina didesnio derliaus vien gero neduos. Jau jaučiami skaudūs tokio triūso padariniai – baisiausios amžiaus ligos...

Į savo saulės daržą neįsileidžiu chemijos, mineralinių trąšų – jis užauga ir be nuodo. Dažnai neblogai, jei jam skiri tiek pat meilės, kaip ir savo artimui, kiekvienam išauštančiam vis kitokio grožio rytui. Ir tomis valandomis, atrodo, būni pakylėtas, kaip sakoma, tarp dangaus ir žemės, ilgam užmiršti kažkur laukuose chemikalais laistomą būsimą mūsų kasdienę duoną... Kažkaip netyčia vėl prisimeni aną vasarą. Anuos neįprastus metus, kai ne tik gegužę buvo priversta sniego, bet ir vasarą svilino varginantys karščiai.

Prisiminiau, kaip po tokių karščių pasireiškė škvalas. Kur viską užmirši, kai tąsyk sename sodybos sode gamtos stichija suniokojo daug vaismedžių. Ir dabar regiu škvalo nulaužtas slyvas ir žagarvyšnes. Liūdna ir baisu buvo po praūžusios audros išeiti į kiemą. Pasirodo, daugelio metų triūsas gali nueiti perniek per keliolika sekundžių. Ir tomis akimirkomis jaučiausi, tarsi gyvenčiau šiaurėje. Ne tik įsimintiną 2017-ųjų gegužės 11-ąją.

Bet Lietuvos gamtoje, kaip sakytų mano mielas rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius, reikia prie visko priprasti. Tiesiog susigyventi net su stichijomis. Ir nebėdoti. Gamta nemėgsta verkšlenančių. Vis dėlto atmintiną gegužės rytą gyvenau gerokai sutrikęs. Ar juokas, kad gegužę šitiek prisninga… Tačiau gal keletą valandų anas sniegas virto baltais žemę užklojusiais žiedais – jie ilgai ryškiai švietė mano akyse. Tačiau jau vidurdienį anų ryto žiedų neliko – ištirpo lauke, tik ne akyse...