Aušvicas. EPA nuotrauka

Dviejų istorijos mokytojų reakcijos į prieštaringai vertinamą naują Lenkijos įstatymą, numatantį baudas ir iki trejų metų laisvės atėmimą asmenims, tyčia priskiriantiems lenkų tautai nusikaltimus, kuriuos Lenkijoje okupacijos laikotarpiu vykdė naciai. Laiško mokiniams autoriai – Sebastianas Matuszewskis ir Piotras Laskowskis – dirba daugiakultūriame Jaceko Kurońo vardo licėjuje Varšuvoje, taip pat yra Ringelblumo archyvo tyrėjai.

Mieli mokiniai,

Šį laišką rašome jums ir jūsų bendraamžiams kitose mokyklose. Nors užsiimame moksliniais Antrojo pasaulinio karo tyrimais, šis laiškas nėra mokslinių debatų dalis. Jis taip pat nėra meninė intervencija. Šį laišką jums rašome kaip mokytojai.

Jūs patys tai gerai žinote, nes žiniasklaida apie tai kalba jau visą savaitę: Lenkijos prezidentas ketina pasirašyti naują įstatymą (A. Duda įstatymą jau pasirašė – red. past.). Štai šio įstatymo pagrindinė mintis: tas, kas lenkų tautai ar Lenkijos valstybei priskiria bendrą atsakomybę, darant bet kokį nusižengimą, laikomą nusikaltimu taikai ir žmonijai ar karo nusikaltimu, bus baudžiamas. Šiame laiške, taip pat ir veiksmais ateityje mes šį įstatymą sulaužysime.

„Lenkų tauta“ ir Lenkijos valstybės institucijos (kaip ir kitos „tautos“ ir valstybės) yra bendrai atsakingos už nusikaltimus taikai, žmonijai ir karo nusikaltimus.

„Tauta“ yra burtas, kuris nesmurtaujančius žmones paverčia žudikais be skrupulų, įsitikinusiais savo teisumu. Savo kilmės metais ankstyvajame XIX amžiuje žodis „tauta“ buvo tarsi pažadas – žmonių išlaisvinimo iš tironų galios, įvairų kultūrų ir kalbų pripažinimo, bendros kovos už laisvę pažadas. Tačiau kai „tautos“ sąvoka buvo sutapatinta su valstybe, kai šis sukilėlių šūkis pavirto galios ideologija, pažadas sunyko. Tautinės valstybės galios pagrindą sudaro žmonių padalijimas nuolat naujai apibrėžiant, kas priklauso šiai įsivaizduojamai tautinei bendruomenei ir todėl yra jos saugomas/a, o kas jai nepriklauso ir yra beginklis/ė. Tautinė valstybė „tautos“ sąvoką vartoja tam, kad valdantiesiems suteiktų galią kontroliuoti savo subjektų gyvenimus, o atstumtuosius pasmerktų mirčiai.

Štai ko moko istorija. Taip pat ir Lenkijos.

Aušvicas. EPA nuotrauka

Tai Lenkijos valstybė – Antroji Respublika – 1938 metais organizavo Zbonšynio (lenk. Zbąszyń) miestelyje stovyklą, kurioje buvo įkalinti tūkstančiai jos piliečių žydų, iš kurių pats Lenkijos parlamentas atėmė pilietybę, o Hitlerio vyriausybė išvarė iš nacistinės Vokietijos. Tai Lenkijos valstybė, atstovaujama Religinių tikėjimų ir liaudies švietimo ministro, 1937 metais įteisino „geto suolus“, taip padalindama studentus universitetų auditorijose pagal tą patį kriterijų, pagal kurį netrukus naciai pradėjo siųsti žmones į vieną ar kitą geto sienos pusę.

Tai Lenkijos valstybė, t. y. jos vyriausybė egzilyje Londone, iki pat 1942 metų nepasmerkusi nusikaltimų prieš žydus nei per radiją, nei pogrindžio spaudoje. Ji nesugebėjo atvirai ir ryžtingai kviesti lenkų priešintis žydų naikinimui, nepaisant masinių deportacijų į mirties stovyklas bei Šmuelio Zygielbojmo ir Ignaco Švarcbarto, Lenkijos nacionalinės tarybos egzilyje narių, maldavimų. 1943 metais, likus kelioms savaitėms iki Varšuvos geto sukilimo, kai du milijonai žydų jau buvo nužudyti Lenkijos teritorijose, Švarcbartas kreipėsi į Tarybą: „Jaučiuosi įžeistas Vidaus reikalų ministerijos. Įžeistas, nes ji vis dar nesikreipė šios bendro likimo bendruomenės vardu […] į lenkų visuomenę, kad šioje siaubingoje nelaimėje, šioje baisioje tragedijoje, ji kiek ir kaip tik gali moraliai ir materialiai remtų žūstančius Lenkijos žydus.“

Šiandien Lenkijos valstybės institucijos neleidžia sakyti tiesos apie tai, kas įvyko per Antrąjį pasaulinį karą. Daugelio miestų, miestelių ir kaimų gyventojai žino apie lenkų rengtas jų kaimynų žydų žudynes ir plėšimus ir nori savo kaltės jausmą išreikšti. Tačiau tautinė ideologija, kuri įkvėpė nusikaltimus, dabar yra naudojama jiems nutildyti. Daug politikų ir žurnalistų teigia, jog tauta buvo nekalta, o pavienius žiaurumus vykdė individualūs žmonės. Tačiau yra atvirkščiai: karo metu buvo individualių žmonių, kurie elgėsi dorai arba smerktinai, bet „tautos“ sąvoka tarnavo nusikaltimams pateisinti.

Aušvicas. EPA nuotrauka

Šį laišką rašome vasario pradžioje. Žiniasklaida paskelbė, kad prie Libijos krantų nuskendo 90 migrantų, bandžiusių pasiekti Europą. Tai, kad valstybės institucijos privertė šiuos žmones ieškoti nelegalių kelių į Europą, o tūkstančius kitų įkalino stovyklose, panašiose į Zbonšynio miestelio, taip pat yra nacionalinio egoizmo rezultatas. Šiame nusikaltime taip pat dalyvauja „lenkų tautos“ sąvoka ir Lenkijos valstybės politika, tariamai sauganti šią tautą nuo „svetimų“.

Bendro likimo su pasmerktaisiais mirti, kurio Švarcbartas taip siekė, nebuvo. Jos nėra ir šiandien su tais, kurie žūsta jūroje ar kenčia stovyklose. „Tauta“ tokiai bendruomenei užkerta kelią.

Lenkijos valdžia „tautą“ nenustojamai kiša mums į galvas ir gerkles. Naujame istorijos mokymo vidurinėse mokyklose plane (kuris nedaug skiriasi nuo senojo) viename puslapyje, skirtame aprašyti istorijos mokymo tikslus, žodis „tauta“ pasirodo šešis kartus, o žodis „tėvynė“ – penkis. „Kitos“ tautos ar valstybės paminėtos tik vieną kartą. 

Išskyrus tautą ir valstybę daugiau tokioje mokyklinėje istorijoje nėra nieko: nei žmonių, kuriuos tauta engia, nei jų gyvenimo, jų darbo, nei jų alternatyvių gyvenimo formų paieškos, alternatyvių bendruomenės formų ar kelių į laimę paieškos.

Valdantieji „tautos“ sąvoką vartoja kaip klaidingo pasididžiavimo, klaidingos bendruomenės ir klaidingos apsaugos galimybę tiems, kurie dažnai yra nelaimingi, praradę viltį, pavargę nuo darbų ir kreditų. Naudoja tam, kad pažadintų jiems panieką, nepasitikėjimą ir priešiškumą „svetimiems“; kad patvirtintų „šventą“ egoizmą, pateisintų empatijos stoką ir jų nuomonių šališkumą. Tam, kad užkirstų kelią ieškoti tiesos.

Galite tai matyti kasdieną, kai klausotės politikų, jų vaikiškų, sumišusių ir labai dažnai negarbingų kalbų, skirtų įkvėpti jums neapykantą žmonėms, su kuriais iš tiesų galėtumėte bendradarbiauti ir susidraugauti. Jūs esate teisūs ir niekam neleiskite jūsų tikinti kitaip: kiekvienas ir kiekviena esate mąstantis ir jaučiantis žmogus. Žvelgiate į ateitį, kurią turėsite kurti kartu, ir kuri turi būti geresnė už tai, kas jus supa.

Laiškas pirmiausia buvo publikuotas lenkų dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, vėliau išverstas į prancūzų bei anglų kalbas. Iš prancūzų kalba paskelbtos mokytojų publikacijos dienraštyje „Libération“ vertė Marija Kučikaitė.