Michel Paz/ Unsplash.com

Kartais man gali pasirodyti, jog gyvenu gerai, esu sąžininga, stengiuosi daryti gera, tai kam man reikalingas Dievas. Aš pati tvarkausi gana gerai. Ir čia aš apsirinku. Pirmiausia man padeda Dievas būti tokiai man net neprašant. Jeigu galvoju, kad pasiekiau būti tokia, kokia esu savo jėgomis, tai labai klystu. Ir tai supratusi turėčiau grįžti padėkoti Dievui. Kad ir kaip atrodytų balta mano siela, bet su Dievu ji tampa dar baltesnė. Todėl ateinu Dievo prašyti pagalbos, mano sielai reikia bendrauti su savo Kūrėju. Dievas mane keičia. Net ir būdama gera, aš visada galiu tapti geresnė, visada yra kur tobulėti, tai vyksta visą gyvenimą.

Per daug geras savo sielos būklės vertinimas dažnai neatitinka tikrovės. Dievas kitaip mato mano prasižengimus ir geras intencijas. Galbūt man atrodantys dideli dvasiniai pasiekimai Dievui turi visai menką vertę. Vertindama žmogiškuoju žvilgsniu aš galiu klysti. Todėl ir einu pas Dievą. Prašau maldoje suteikti man reikiamų malonių, kad galėčiau tobulėti, kad mano siela turėtų dvasinės naudos. Ir už tą pagalbą Dievui dėkoju. Dėkoju, kad mano siela ima spindėti baltumu. Dievišku baltumu. Ypač tai jaučiu po šv. Komunijos. Tai stiprybė sielai.  

Kuo dažnesnė išpažintis, tuo mano siela tampa švaresnė. Išpažintis yra mano asmenybės kūrėja. Ji lipdo mano asmenybę visai naują. Einu išpažinties, nes noriu būti be priekaištų Dievui. Net jeigu ir nenusidedu sunkiomis nuodėmėmis, tai mano siela apvaloma ir tampa dar baltesnė, ir aš jaučiu, kaip paaugau, subrendau, sustiprėjau. Po kiekvienos išpažinties priartėju prie Dievo. Jaučiu juntamą išpažinties poveikį. Atsiranda jautrumas gėriui. Aš vis labiau imu skirti net niuansus, skiriančius ne tik gėrį nuo blogio, bet ir didesnį gėrį nuo mažesnio. Aš augu su Dievo pagalba. Ir ne itin baltas mano dvasinis gyvenimas tampa baltesnis.

Tiesa, mano gyvenimas neilgai būna baltas. Aš klystanti ir dažnai. Turiu baltą svajonę, bet dažniausiai tai būna tik siekiamybė. Šitos siekiamybės galiu siekti per išpažintį, kasdiene malda, nukreiptu žvilgsniu į Dievą. Tikėdama, kad Dievas mano sielą grynina, ji tampa baltesnė, nes Jis prie jos prisiliečia, kviečia keistis. O keistis man labai sunku. Esu įpratusi prie nebaltos spalvos, o kartais man patogu likti tokiai pat, ir aš net negirdžiu sąžinės balso. Mano sąžinė miega, mano sąžinė prarado budrumą, mano sąžinė neatpažįsta baltos spalvos. Kai man pradeda tikti visos spalvos, atspindinčios mano sieloje, verta suklusti. Taip, greičiausiai nebeskiriu gėrio nuo blogio. Esu uždara Dievo atvirumui. 

Edu Grande/ Unsplash.com

Ko reikia, kad atsipeikėčiau? Sukrėtimo? Ligos? Netekties? Gal to ir neprireiktų, jeigu sustočiau ir įsiklausyčiau į tylųjį Viešpatį. Jeigu pasiilgčiau Jo tylos. Jeigu. Kaip tą jeigu pasiekti? Gal reikia atkreipti dėmesį, kad mano gyvenime kažkas ne taip, jeigu jaučiu nuolatinį nepasitenkinimą, nepaaiškinamą liūdesį, beviltišką kabinimąsi prie daiktų ar reiškinių, kurie neatsiliepia į mano ilgesį. Ilgesį baltos spalvos. To baltumo, kurio aš privalau siekti, kad būčiau laiminga. Be Dievo aš nebūsiu laiminga, nes mano siela atsiskyrusi nuo Dievo niekada netaps baltesnė. Ji taps man priekaištu, kad ja nesirūpinu, kad mano vedama ji pasiklydo. Tik Dievas niekada nepasiklysta. Ir aš nepaklysiu eidama su Juo. 

Dievas eina mano keliu, tik aš dažnai iš jo išsuku, noriu pasidairyti po pasaulį, kuriame Jo nėra. Nėra baltos spalvos nuodėmės pasaulyje. Tai kodėl jos ieškau? Iš smalsumo? Kartais iš tokio nesuprantamo noro nepaklusti Dievui. Gal tai gimtosios nuodėmės padariniai – tas noras pasislėpti nuo Dievo. Gal tapsiu laimingesnė? O laimingesnei tapti be baltos spalvos neįmanoma.

Vis sudejuoja sužeista siela, praradusi savąją spalvą. Sudejuoju aš, nebesuprantanti, kas su manimi darosi. Imu nebesuprasti ir nepažinti savęs tada, kai priimu nuodėmę į savo širdį. Ir vis klausiu – tai kodėl aš vis dar nelaiminga. Man kažko trūksta. Kažko esminio, kažko didaus, trūksta Dievo, Jo kvietimo į tobulumą. Trūksta baltos spalvos. Aš matau per daug kelių ir nė vienu nenoriu eiti, arba pradedu eiti tai vienu, tai kitu, einu ir vėl grįžtu, blaškausi, ir jeigu čia tyliai pravirkstu, tai sąžinė manyje prabudo, tai siela tyliai atsiduso. O aš paprašau Dievą mane apkabinti. 

Pradžioje gal įeinu į tuščią bažnyčią. Į jos tylą. Į nematomų angelų sparnų plazdenimą giliai viduje. Įeinu ten, kur Dievas laukia. Ir ištariu: mano siela nėra tokia balta, kad tu pavadintumei ją sava, bet Tu gali ją perkeisti. Aš atėjau. Atėjau prie klausyklos langelio, atėjau gailėtis ir atgailauti. Atėjau prisipažinti, kad tapau su daugeliu veidų ir net nebesugebu atskirti to tikrojo. Aš praradau savo tikrąjį veidą. Praradau sielos baltumą ir taip klaidžiodama nesuradau nieko, kas mane paguostų ir nuramintų. Liko vienintelė viltis – Dievas. 

Pati pasiekti sielos baltumo negaliu. Aš galiu tik ateiti. Kreiptis į Jėzų Kristų, savo Atpirkėją ir pasakyti, kad pasiklydau. Intuityviai einu vienu keliu Viešpaties link – jis visada yra, jis niekur nedingsta ir, nors būčiau nuklydusi, Dievo kelias pats mane susiras, tik reikia nors mažytės noro užuominos. 

Aš taip pasiilgau Dievo, pasiilgau savo sielos baltumo, pasiilgau savo prisikėlimo iš nuodėmių. Bandau įsivaizduoti, ką prarasčiau, jei nejausčiau Dievo ilgesio. Neatpažinčiau savęs kaip Dievo vaiko. Aš niekur neatpažinčiau Dievo veido, neturėčiau kur sugrįžti. Neturėčiau Namų. Neįmanoma nejausti Dievo ilgesio – tiesiog dvasiškai mirčiau. Jeigu neįvardinu to Dievo ilgesiu, tačiau jį vadinu kitu vardu – yra nepaaiškinamas ilgesys. Galiu jį ignoruoti, nevadinti Dievo ilgesiu, tačiau jis niekur nedingsta. Jeigu mano siela prarado savo baltumą, pamažu dvasiškai mirštu.

Kiekvienas sugrįžimas pas Dievą yra sielos baltumo susigrąžinimas. Yra Dievo ilgesio numaldymas. Aš to ilgesio niekada nenumaldysiu, nes mano nuodėmės ir netobulumas yra žemiškos kelionės dalia. Tikiuosi, kad bet kur keliaudama galų gale atsistosiu pradžioje kelio, vedančio pas Dievą.