Eduardas Turauskas (1896-1966). LMA Vrublevskių bibliotekos nuotrauka.

Istorikės Johanos Vigos Čiplytės straipsnis („Lietuvos žinios“, 2018-01-26) vėl atgaivino Šveicarijos senosios kartos išeivių pasakojimus apie jų išgyventus sunkius pokario laikus. Daug prisiminimų užrašiau esant gyvai senajai kartai. Keletą sudėjau rengdama  spaudai knygas: „Mylėsi Lietuvą iš tolo“, 2004, VU leidykla, „Alpių lietuviai“, 2005, „Solidarity“ leidykla; „Visada tolimi – niekada svetimi“, 2011, LRS leidykla. Šveicarijos išeivių pasakojimuose sutinkame daug nusipelniusių mūsų tautai ir valstybei asmenybių...

Dr. Vaclovas Dargužas, veterinarijos mokslų daktaras, Vilniaus  universiteto garbės daktaras mano sudarytoje knygoje „Mylėsi Lietuvą iš tolo“ pasakoja, kaip karo pabėgėliams pasiekusiems Šveicariją, pirmąją viltį išlikti suteikė diplomato E. Turausko suorganizuota vertinga pagalba:

...Atsiradome mūsų išsvajotame krašte. Vokietija karą pralaimėjo. Šveicarija buvo su laimėtojais ir džiaugsmingai sutiko taikos paskelbimą. Mes likome pralaimėtojų gretose ir jau gerai buvome pažinę laimėtojus. Pajautėme visą mūsų tautos nelaimę: netekome ne tik savo namų, bet ir teisės į juos grįžti. Mūsų sielose amžiams pasiliko sukrečiantys karo, o vėliau ir šiurpiausi pokario metų prisiminimai... Laisvajam pasauliui mes buvome nereikalingi.  Mūsų, pabėgėlių, padėtis prilygo pajūrio išmestoms atliekoms...  apšaukti nacių ir fašistų draugais, bendrininkais.( Pabėgėlių iš Sovietų sąjungos likimas radikaliai pasikeitė tik nuo Čekoslovakijos pasipriešinimo 1968 metais, kada ten į valdžią atėjo Dubčekas...)

Pirmomis dienomis Šveicarijoje mus, lietuvius, su kitais karo pabėgėliais patalpino apleisto šokolado fabriko salėse-cechuose. Šiame pastate buvo apie 900 įvairių tautų pabėgėlių. Miestelis vadinosi Schleitheimas, netoli Schafhauseno. Stovyklos teritoriją aptvėrė spygliuota viela. Prie įėjimo budėjo karinė sargyba. Suguldavome ankštomis eilėmis ant šiaudų, pasitiesę paklodes  ir užsikloję antklodėmis... Maistas tuo metu Šveicarijoje buvo itin brangus ir normuotas, nes Šveicarija iš visų pusių buvo apsupta priešų. Nors pasibaigus karui pasiskelbė neutralia, tačiau visiškai to pasiekti negalėjo. Šveicarų valdžiai teko daryti nuolaidas: reikėjo vokiečiams parduoti ginklus, naktimis perleisti į Italiją vokiečių karinius dalinius. Tuo tarpu, kai visa Europa buvo degėsių krūva, Šveicarija paliko nepaliesta. Bankų verslas klestėjo, žemomis kainomis buvo supirkta tūkstančiai tonų aukso, kurio kaina, karui pasibaigus, kelis kartus padidėjo. Karo nepaliestos išliko Šveicarijos gamybinės infrastruktūros bei chemijos, farmacijos, laikrodžių pramonė. Reikėjo ne tiek daug laiko, kad Šveicarija taptų turtingiausia šalis pasaulyje. Pabėgėlių stovykloje mes skaudžiai pajutome karo pasekmes. Maitinimas buvo blogas, pradėjome silpti... Pradžioje dar turėjome šiokių tokių atsargų, pasiimtų iš Lietuvos. Geriausia pagalba buvo lietuviški lašiniai. Stovykloje prabėgo 6 savaitės Rimtai susirūpinome tolimesniu likimu. Sušaukėme lietuvių, o apie kokius nors pasikeitimus niekas mūsų neinformavo. pabėgėlių susirinkimą ir nutarėme savo atstovus, gerai kalbančius vokiškai, siųsti į Berną, kur dar tebeveikė Lietuvos Pasiuntinybė. Grupelės vadovu sutiko būti jėzuitas kunigas J. Borevičius. Tuo metu Berno Pasiuntinybėje dirbo Lietuvos diplomatas, teisininkas ir žurnalistas, buvęs  Lietuvos mokslų akademijos narys Eduardas Turauskas. Naktį spygliuotoje užtvaroje iškirpome skylę ir savo „atstovus“ išleidome. Už tvoros bevaikščiojančių paprastai  netikrindavo, galima buvo laisvai judėti po visą Šveicariją. „Pasiuntiniai“ sėkmingai Berne susirado diplomatą p. Turauską, buvo labai maloniai jo priimti, pavaišinti, išklausytos visos mūsų pabėgėlių bėdos... Diplomatas Turauskas tuojau susisiekė su Šveicarijos vyriausybės atstovais, ir po nepilnos savaitės mes visi buvome iškelti į kitas dvi pabėgėlių stovyklas: vakarinėje Šveicarijoje Cossonay ir į Mollendruzą, kur prasidėjo mūsų ūkio ir miško darbai už menką, tačiau mums labai reikalingą atlyginimą.

Dr. A. Kušlys ne kartą yra pasidalijęs atsiminimais, kaip pokario metais diplomatas E. Turauskas rūpinosi sudaryti sąrašus, kiek ir kokių pabėgėlių iš Lietuvos yra atsiradę Šveicarijoje. Tas darbas nebuvo lengvas, nes kiekvieną dieną pabėgėlių skaičius keitėsi, o be to, ne visi, pasiekę Šveicariją, išdrįsdavo apsiskelbti. Savo  knygoje „Alpių lietuviai“ p.158–163 pateikiau E. Turausko sudarytą 1946 metų lietuvių pabėgėlių sąrašą. Jų tada E. Turauskas buvo suregistravęs 228 lietuvius. Sąraše kruopščiai surinktos ir surašytos apie kiekvieną lietuvį žinios: gimimo metai, iš kokio Lietuvos rajono atvyko. Ir kokia pabėgėlio profesija: pavyzdžiui: advokatas, dipl. ekonomistas, ūkininkas, dipl. agronomas, tarnautojas, karininkas, studentas, namų šeimininkė, kunigas, med. daktaras ir t. t.

Dr. A. Geručio dienoraščiuose yra aprašyta 1945 m. birželio 17-osios d. šventė, kada Ciuricho universitete suplevėsavo  lietuviška trispalvė. E. Turausko, J. Šaulio rūpesčiu  iš Amerikos lietuvių fondo buvo gautos lėšos studentams tęsti mokslus Ciuricho universitete. Šios šventės akcentu tapo  lietuviškos vėliavos pašventinimas. Į šventę atvyko dr. Gerutis, dr. J. Šaulys, Turauskas su žmona Elena Turauskiene, kuri lietuviams buvo labai maloni ir draugiška Prancūzijoje gimusi lietuvaitė. Vėliavos pašventinime Mišias aukojo ir vėliavą pašventino kunigas jezuitas J. Borevičius, krikštatėviai buvo p. E. Turauskienė ir dr. J. Šaulys. Būsimi universiteto studentai prisiekė savo vėliavai, priklaupdami ir pabučiuodami tautos simbolį, Šis momentas labai sujaudino šventėje dalyvavusius svetimšalius...

Dr. A. Kušlys, dailininkė J. Katiliūtė, prof. G. Stanulis, dr. V. Dargužas savo karo pabėgėlių odisėjoje visada nepamiršdavo paminėti pabėgėliams talkinusį didelį geradarį, dabartiniu metu prieštaringai Lietuvos politikų vertinamą Lietuvos diplomatą pulkininką Kazį Škirpą. Dr. V. Dargužas pasakoja:

Pasiekę Vokietiją, mes būrelis pabėgėlių stengėmės patekti į Berlyną, kur Lietuvos Pasiuntinybėje Lietuvai atstovavo diplomatas Kazys Škirpa. Tai tas pats diplomatas , apie kurį po kelių dešimtmečių Šveicarijos diplomatas dr. A. Gerutis parašė knygą „Pulk. Kazys Škirpa –sukilimo inspiratorius“, Londonas, 1981m. Knygoje A. Gerutis perduoda tokius K. Škirpos žodžius: „Tauta, palikta be vyriausybės ( 1941 m. birželio dienomis), parodė daugiau nuovokos bei ryžto negu anų laikų vyriausybė bei karo vadovybė, Tuo tarpu, kai paskutiniame ministrų posėdyje 1940-ųjų metų birželio 14-15 d. dalyvavę generolai pareiškė, kad kariuomenė nesanti paruošta pasipriešinti įsibrovėliui, lygiai po metų sukilusi tauta ėjo ginti savo šventų teisių su tokiu pat pasiaukojimu bei užsidegimu, kaip ir 1918–1920-ųjų metų savanoriai...“

Diplomatas K. Škirpa parengė mūsų tolimesnei kelionei dokumentus su daugybe vokiškų antspaudų. Mūsų naujieji dokumentai rodė ne tik mūsų identitetą, bet ir mūsų specialybes, nors kai kurie iš mūsų buvome dar tik studentai. K. Škirpos patarimu nukeliavę į Pietų Vokietiją, Bavariją, su tokiais dokumentais galėjome gauti darbus pagal specialybę, nes vietiniai specialistai vyrai buvo fronte, ir mes pasirodėme Vokietijai labai reikalingi tarnautojai.