VU docentas Aurimas Švedas ir teatro kritikė Irena Veisaitė. Agnės Grinevičiūtės nuotr.

Pačioje 2016 metų pabaigoje kultūros istoriko, Vilniaus universiteto docento Aurimo Švedo ir Holokaustą išgyvenusios germanistės, teatro kritikės, ilgametės Atviros Lietuvos fondo pirmininkės, aktyvios pilietinės visuomenės kūrėjos profesorės Irenos Veisaitės pokalbiai sugulė į knygą „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.

Kitais metais leidinys pasieks vokiečių skaitytojus. Wallsteino leidyklos išleista knyga bus pristatyta ir Frankfurto knygų mugėje. Knygą, kuri papildoma įvertinant vokiečiakalbių skaitytojų auditorijos specifiką, verčia ir spaudai rengia Claudia Sinnig. Ta proga vasario 14 d. Vilniaus paveikslų galerijoje – ten, kur I. Veisaitė gyveno pabėgusi iš Kauno geto, surengta diskusija „Čia ir dabar...“

Negalima tapatinti nacių su vokiečių tauta 

„Claudios pasiūlymas versti mūsų knygą į vokiečių kalbą mane užklupo netikėtai, nes kalbindamas Ireną visų pirma galvojau apie Lietuvos auditoriją, tuos žmones, kurie pažino Ireną iš jos darbų, tekstų, įvairiapusės veiklos. Nors pagalvodavau, kad vertimas į rusų, anglų, vokiečių ar lenkų kalbas kada nors atsiras, bet man buvo netikėta, kad taip greitai Claudia nusprendė imtis šito darbo“, – stebėjosi A. Švedas.

I. Veisaitė prisiminė, kaip kartą pas ją atėjo C. Sinnig su dar penkiais vokiečių intelektualais. „Mano didžiausiai nuostabai, net neskaitęs knygos leidyklos direktorius pasakė, kad knyga bus verčiama į vokiečių kalbą. Visuomet siekiau, kad vokiečiai suprastų, jog naciai neatstovavo vokiečių kultūrai. Ši kultūra yra pasaulinė, nepaprastai aukštos vertės, mus visus formuojanti. Šiandien savęs neįsivaizduojame be Johanno Wolfgango von Goethe's „Fausto“, Friedricho Shillerio baladžių, „Viliaus Telio“, Rainerio Marios Rilke, Thomo Manno ir daugelio kitų. Negalima tapatinti nacių su vokiečių tauta“, – pabrėžė I. Veisaitė.

Vertėja C. Sinnig prisipažino norinti perduoti ne tik I. Veisaitės gyvenimo istoriją, bet ir lietuvių kultūros, Lietuvos kosmopolitiškumą: „Man dažnai atrodo, kad Lietuva yra ne tokia provinciali nei, tarkime, didžiulė dalis Vokietijos, nes ši žiūri į save, o Lietuva žiūri Irenos akimis: kiek siūlų nuo jos pasakojimo veda į visą pasaulį. Šitai atskleisti vokiečiams, kurie Lietuvą vis dar laiko užkampiu, buvo vienas pagrindinių mano tikslų.“ Anot vertėjos, jos tautiečiams turėtų būti įdomus ir I. Veisaitės sugebėjimas parodyti, kaip vienu metu galima būti lietuve ir žyde.

Aurimas Švedas, Irena Veisaitė ir vertėja Claudia Sinnig. Agnės Grinevičiūtės nuotr.

Kultūros istorikas A. Švedas prisipažino vis galvojantis apie judviejų pirmojo pokalbio metu I. Veisaitės ištartą mintį: „Nuolat mąstau apie tuos kelis žodžius, o pradėjęs tikrinti, kaip yra gyvenime, pamačiau, kad metodiškai taikai tą principą. Tąkart pasakei, kad gyvenime reikia jausti ritmą ir tempą, kad tam tikri dalykai negali tęstis amžinai, kad reikia kaip teatro spektaklyje justi laiko tėkmę ir laiku užbaigti tam tikrus dalykus.“

Tolerancija ir atjauta – kelias į gyvenimą 

Tęsdama šią mintį C. Sinnig pasiteiravo I. Veisaitės apie jos santykį su žydų tikėjimu. Nors tai gana asmeniška tema, profesorė teigė gerbianti kiekvieną tikėjimą, tačiau prisipažino šiuo metu esanti veikiau agnostikė.

„Man svetimas ortodoksinis žydų tikėjimas, man sunku patikėti, kad Dievas gali nurodyti, ką ir kaip valgyti. Juk valgydami bendraujame, tai viena gražiausių mūsų bendravimo formų. Jeigu negali dėl košruto reikalavimų kartu su kitais sėstis prie vieno stalo, save išskiri. Prisimenu, kaip sūnėnas, staiga tapęs žydų ortodoksu, atėjęs pas mamą su košeriniu maistu neprisilietė prie nieko, išskyrus stiklinius indus. Man toks elgesys absoliučiai svetimas, bet turiu gerbti tuos, kuriems šito reikia“, – tolerantišką laikyseną atskleidė I. Veisaitė.

Tai liudija ir jos susitikimas su gestapininko, Kauno geto budelio, pasiuntusio myriop į IX fortą mažiausiai dešimt tūkstančių žmonių, Helmuto Raucos anūke Reglindis Rauca. Ji, pernai viešėjusi Lietuvoje, panoro susitikti su I. Veisaite.

„Gaunu elektroninį laišką, kuriame ji rašo norinti susipažinti. Tiesiog drebėjau pamačiusi Raucos pavardę. Vis dėlto sutikau susitikti. Suvokiau, kad Reglindis sunku, kad ji atvažiavo į Lietuvą atgailauti, susitikti akis į akį su tais žmonėmis arba jų giminėmis, kurie nukentėjo nuo jos senelio Helmuto Raucos. Atidariusi savo buto duris pamačiau gražią 50 metų moterį, aktorę, rašytoją. Mes apsikabinome. Supratau, kad Reglindis jaučia, R. Valatkos žodžiais tariant, metafizinę kaltę. Iš karto šią moterį pamilau, o ji, atrodo, pamilo ir mane. Taip dar kartą įsitikinau, kad vienintelis kelias į gyvenimą – atleisti, suprasti ir užjausti“, – su balse juntamu jauduliu pasakojo I. Veisaitė. 

Prakalbinta praeitis 

C. Sinnig liko sužavėta pašnekovų pokalbių dinamikos, atmosferos ir A. Švedo klausimų: jie subtilūs, empatiški, reflektuojantys, tiesiantys tiltą ne tik per laiką, bet ir erdvę. Vertėja pabrėžė, kad klausimai formuluojami taip, kad juos suprastų ne tik kitos kartos, bet, tarkime, ir vokiečiai. Knygos meistriškumu vertėja pavadino išliekamąją vertę turinčią refleksiją.

„Rūpėjo su Irena pasikalbėti apie tai, kas rūpi pačiam. Istorija man visų pirma yra pasakojimas. Netikiu istorija su daug lentelių, begale išnašų, atimančių malonumą mąstyti apie praeitį ir dabartį. Tikiu, kad pokalbių knygos yra vienas geresnių būdų XXI a. žmogui papasakoti apie istoriją. Labai gaila, kad pokalbio žanras, kuris, pavyzdžiui, Lenkijoje yra labai populiarus, tik dabar atsiranda Lietuvoje. Noriu, kad istorija žmones jaudintų, kad jie, skaitydami apie konkretaus žmogaus likimą, linkėtų jam laimės arba jaudintųsi dėl to, kad jam kas nors nepasisekė. Todėl kalbėjausi su įvairiais žmonėmis, todėl kalbėjausi su Irena“, – savo santykį su istorija atskleidė A. Švedas. Jį su I. Veisaite suvedė jos buvusi studentė, o dabar artima bičiulė Audra Žukaitytė.

Pati knygos herojė džiaugėsi, kad abu šnekėjosi apie tai, kas įdomu ir kas rūpėjo patiems, kad jų interesai daugiausia sutapo, kad tarp judviejų atsirado pasitikėjimas, kad A. Švedas jos gyvenime atsidūrė tinkamu laiku. Turbūt ne veltui I. Veisaitė prisiminė profesoriaus Česlovo Kudabos prieš pat mirtį 1993 m. parašytą straipsnį „Artinimas vakaro“.

„Aurimas atėjo pas mane kaip tik tokiu metu, kai pajutau, kad artinasi vakaras. Tai neišvengiama, tai yra gražu, ir jokio didelio liūdesio čia nėra, kai gyvenimo finalas užklumpa laiku. Aurimas privertė atsigręžti į praeitį, ją reflektuoti, įvertinti. Būsiu laiminga, jeigu mūsų knyga kam nors pasirodė ar pasirodys naudinga“, – patikino profesorė.

Agnės Grinevičiūtės nuotr.

Esminiai gyvenimo principai 

Kultūros istorikas A. Švedas prisipažino vis galvojantis apie judviejų pirmojo pokalbio metu I. Veisaitės ištartą mintį: „Nuolat mąstau apie tuos kelis žodžius, o pradėjęs tikrinti, kaip yra gyvenime, pamačiau, kad metodiškai taikai tą principą. Tąkart pasakei, kad gyvenime reikia jausti ritmą ir tempą, kad tam tikri dalykai negali tęstis amžinai, kad reikia kaip teatro spektaklyje justi laiko tėkmę ir laiku užbaigti tam tikrus dalykus.“

Tarsi iliustruojant šiuos žodžius galima prisiminti filosofo Zygmunto Baumano dedikaciją, kurioje jis I. Veisaitę pavadino stulbinama gyvenimo kūrimo menininke.

„Jeigu ką nors nutariu, noriu veikti iš karto, neatidėlioti. Jaučiu kitą žmogų ir visuomet noriu padėti. Mane visą gyvenimą lydi smalsumas, tiesos ieškojimas. Reikia veikti. Jeigu neveiksime, o tik kontempliuosime, nieko nebus. Atrodo, vis dar per daug kalbam ir per mažai darom. Tai, kad įveiki savo baimę, kad ką nors padarai, yra didžiausia laimė“, – savo gyvenimo principus reziumavo germanistė, teatrologė, aktyvi pilietinės visuomenės kūrėja profesorė I. Veisaitė.

Agnės Grinevičiūtės nuotr.
Agnės Grinevičiūtės nuotr.
Agnės Grinevičiūtės nuotr.
Agnės Grinevičiūtės nuotr.