Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ 
    Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. 
    Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ 
    Tada Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ 
    Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jono sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.

1 Pt 5, 1–4: Vyresnysis ir Kristaus kentėjimų liudytojas

Ps 23, 1–3. 4. 5. 6. P.: Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Šios dienos Evangelija visiems mums gerai žinoma. Per liturginius metus ją ne kartą skaitome. Tačiau visada pravartu prie jos sugrįžti.

Pilypo Cezarėjos apylinkės. Vietovė, kuri mena tetrarcho Erodo laikus. Vietovė, kurioje išplitęs pagonių kultas. Viešpats Jėzus čia įžengia neatsitiktinai. Be abejo, Jis jaučia ir girdi įvairias žmonių nuotaikas, įvairius gandus, įvairias interpretacijas.

Kažko panašaus turbūt buvo ir apaštalų būryje. Būryje, kuriame diskutuota apie tai, kas yra didžiausias Dangaus Karalystėje arba kas turės teisę sėdėti Viešpaties kairėje ar dešinėje.

Į Jėzaus klausimą apaštalai ir atsako perdėm paprastai. Tiesiog referuoja tai, kuo gyvena žmonės. Žmonės, kurie mato Jėzaus stebuklus. Žmonės, kuriems kyla klausimų. Į kiekvieną klausimą, kaip galime jausti, žmonės ieško savito, patirtinio atsakymo.

Tačiau pagrindinis klausimas, kas yra Jėzus, taip ir lieka neatsakytas. Išgirdęs visus atsakymų variantus, Viešpats klausia pačių apaštalų, kuo jie jį laiko. Jie, kurie tikrai ne vieną minutę ir ne vieną valandą praleido su Juo. Tie, kurie žino, kur Jis gyvena. Tie, kurie girdėjo ne vieną Jo žodį.

Galėtume įsivaizduoti, kad, nuskambėjus šiam klausimui, apaštalų būryje įsivyrauja tyla. Galbūt ir jie dar ne visi rado atsakymą. Petras. Jis ir vėl nesusilaiko. Prakalba, kai verčiau reikėtų patylėti. Tačiau tik ne šiuo momentu. Petras kalba visų vardu. Tardamas šį sakinį, jis priima ir pajunta visą jo svorį.

Kaip galime matyti iš tolesnių įvykių, jis grįžta į šį momentą. Grįžta lemtingomis valandomis, kada ir jo tikėjimas susvyruoja matant išduotą ir teisiamą Mokytoją. Štai kokia ta uola. Svyruojanti. Tačiau tuo ir tvirta, nes neapsaugota nuo pavojų, tarsi nuo nuodingo atmosferos poveikio. Tuo ji ir didinga.

Todėl ir visa Bažnyčia remiasi ne Petro žmogiškumu, bet ant šio didingu išpažinimu, kurį nuolat turime prisiminti.

Šiandien Jėzus gal kiek kitaip ir mūsų klausia to paties. Ką Jis girdi? Tylą? Atsakymų variantus? Tegul ir šiandien tiesiog kalba Petras, visų lūpomis išpažindamas, jog Viešpats yra ne koks politikas ar sociologas, bet Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus. O kas beliks mums? Tiesiog sugrįžti į šią išpažinimo akimirką ir joje būti.

Bernardinai.lt 

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai