Šv. Petras. Peter Paul Rubens (1577–1640)

Vasario 22 dieną Katalikų Bažnyčia švenčia šv. Petro Sosto šventę, pagerbdama ir paminėdama pirmąjį popiežių ir visus jo įpėdinius. Popiežius (iš lot. papa – „tėvas“, lenk. „papiež“) – Romos vyskupas, apaštalo šv. Petro įpėdinis. Šios šventės mintį 2006 m. katechezėje atskleidė popiežius Benediktas XVI.

Šv. Petro Sosto šventė. Tai labai sena, Romoje nuo ketvirtojo amžiaus pabaigos paliudyta, tradicija, kuria Dievui dėkojama už misiją, patikėtą apaštalui Petrui ir jo įpėdiniams. Kathedra pažodžiui reiškia pastovų vyskupo sostą, pastatytą vyskupijos pagrindinėje bažnyčioje, dėl to ji vadinama „katedra“ ir simbolizuoja vyskupo valdžią, galvoje pirmiausia turint jo magisteriumą, tai yra Evangeliją atitinkantį mokymą, kurį jis, kaip apaštalų įpėdinis, pašauktas sergėti ir perteikti krikščionių bendruomenei. Perimdamas jam patikėtą dalinę Bažnyčią jis su mitra ir vyskupo lazda sėdasi į savo sostą. Iš šio sosto jis, kaip mokytojas ir ganytojas, vadovauja tikinčiųjų tikėjimo, vilties ir meilės kelionei.

Kurgi buvo šventojo Petro „sostas“? Tas, kuris Kristaus buvo išrinktas „uola“, ant kurios pastatyta Bažnyčia (plg. Mt 16, 18), po Viešpaties prisikėlimo ir Sekminių šventės pradėjo savo tarnybą Jeruzalėje. Pirmoji Bažnyčios „sostinė“ buvo Vakarienės kambarys: tikėtina, kad kambaryje, kuriame kartu su mokiniais meldėsi Jėzaus Motina Marija, Simonui Petrui buvo rezervuota ypatinga vieta. Vėliau Petro „sostas“ persikėlė į Antiochiją; miestas, senovėje priklausęs Sirijai, šiandien priklausąs Turkijai, anuomet buvo trečias pagal svarbą Romos imperijos miestas po Romos ir Aleksandrijos.

Petras buvo šio Barnabo su Pauliumi evangelizuoto miesto, kuriame mokiniai pirmąkart buvo pavadinti krikščionimis (plg. Apd 11, 26), vyskupas. Iki kalendoriaus reformos Martyrologium Romanum Antiochijoje numatė ypatingą Petro Sosto šventę. Iš ten dieviškoji Apvaizda Petrą nuvedė į Romą – Romos imperijos centrą ir orbis simbolį – į tą urbs [miestą], kuris reiškia orbis, žemę, ir kur jis savo Evangelijos tarnybą užbaigė kankinyste. Todėl Romos sostui, dėl to įgijusiam didžiausią garbę, atiteko ir Kristaus Petrui patikėta užduotis – tarnauti visoms dalinėms Bažnyčioms visos Dievo tautos statydinimo ir vienybės labui.

Po šių šventojo Petro kelionių Romos sostas buvo pripažintas Petro įpėdinio sostu, ir Romos vyskupo kathedra reiškė apaštalo, kurį Kristus įpareigojo ganyti visą kaimenę, sostą. Tai liudija ankstyviausi Bažnyčios tėvai, kaip antai Liono vyskupas šventasis Ireniejus, kilęs iš Mažosios Azijos. Savo traktate „Prieš erezijas“ jis apibūdina Romos Bažnyčią kaip didžiausią, seniausią ir žinomiausią – „pastatydintą Romoje abiejų šlovingų apaštalų Petro ir Pauliaus“. Jis dar priduria, jog „su šia Bažnyčia dėl jos ypatingo pirmumo būtinai turi sutarti kiekviena Bažnyčia, tai yra tikintieji, kad ir kur jie būtų“ (III, 3, 2–3). Šiek tiek vėliau Tertulijonas pareiškia: „Ši Romos Bažnyčia – palaiminta! Apaštalai savo krauju išliejo jai visą mokymą“ („Kalbos prieš eretikus“, 36). Tad Romos vyskupo sostas skirtas net tik tarnauti Romos bendruomenei, bet ir vadovauti visai Dievo tautai.

Vertė „Bažnyčios žinios"