Simona Weil buvo tai, ką skelbė, – nuostabus gyvenimo, pasiekusio kraštutines ribas, įkūnijimas. Ji niekados neapsimetinėjo: aistros, pasibjaurėjimas, troškimai, beprotybės sukildavo ir nuslopdavo sūkuryje, kuriame triumfavo jos gyvenimo genijus. Simona Weil buvo į dangų žengianti siela – traukiama aukštybių, graužiama savo vidaus. Taigi šventoji? „Šventoji pasaulietė“, – patikslina Michelis Serres’as, norėdamas pabrėžti, kad tokia ji buvo visose srityse: dvasinėje, socialinėje ir politinėje. Šventoji besąlygišku įsipareigojimu, kurį rodė kiekvieną savo gyvenimo valandą, ieškoti tiesos ir stoti akis į akį su ja.

Ir tai dar ne viskas: apgailėtina, varanti į neviltį, gniaužianti kvapą nelyginant oras pasaulio viršūnėse, Simona Weil leido sau nepaprastą malonumą būti nesuprantama savo amžininkams, kad būtų, be abejo, geriau suprasta XXI amžiuje.

Christiane Rancé – prancūzų eseistė, žurnalistė, parašiusi biografinių knygų apie rusų rašytoją Levą Tolstojų, šventąją Teresę Avilietę, popiežių Pranciškų ir kt. 2013 m. gavo Tikinčiųjų rašytojų ir Panorama-La Procure premijas už knygą apie maldą, 2015 m. – Prancūzų akademijos esė premiją.

Christiane Rancé „Simone Weil: neįmanomybės drąsa“. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. 
Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė