EPA nuotrauka

Eidamas šimtuosius savo gyvenimo metus trečiadienį mirė Dievo ambasadoriumi ir visos Amerikos pastoriumi vadintas pamokslininkas Billy Grahamas. Jo paklausyti susirinkdavo pilni stadionai žmonių visose šalyse, kur tik jis lankydavosi, o apkeliavo beveik visas pasaulio valstybes. Juo žavėjosi Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Jis patarinėjo JAV prezidentams ir yra laikomas vienu įtakingiausių praėjusio amžiaus krikščionių drauge su Jonu Pauliumi II ir Martinu Lutheriu Kingu, kuriuos abu pažinojo.

Apie tai, kokie buvo jo ryšiai ir įtaka katalikams JAV, skaitykite kunigo Dwighto Longeneckerio liudijimą ir jėzuitų žurnalo „America“ skiltininko apžvalgą.

Billy Graham Evangelistic Association nuotrauka

Katalikų kunigas atiduoda pagarbą baptistų pastoriui

Esu katalikų kunigas, tačiau Billy Grahamas – vienas mano herojų.

Kodėl? Nes augau reiklių evangelikų namuose. Mokydavomės Biblijos eilutes mintinai ir tikėjome, kad jos „mus išgelbės“. Mūsų herojai buvo misionieriai ir keliaujantys pamokslininkai, klausėmės, kaip jie evangelizuodavo ir prašydavo „nulenkti galvas ir užmerkti akis, nesidairyti.“ Iškeldavome rankas ir priimdavome Kristų į savo gyvenimus kaip asmeninį Viešpatį ir Gelbėtoją. Nesigėdiju to. Pirmąsyk Kristui įsipareigojau būdamas penkerių. Vieną sekmadienį po pamaldų vakare atsiklaupiau prie lovos drauge su mama ir atsiprašiau Jėzaus už nuodėmes.

Augdamas pamačiau tamsiąją Amerikos fundamentaliosios krikščionybės pusę. Mačiau televizijoje Dievo vardu rėkiančius, verkiančius ir prakaituojančius sukčius. Mačiau santuokinę pastorių neištikimybę. Mačiau pinigų ištroškusius apgavikus ir veidmainius, teisuolius, piktus dešiniuosius. Besimokydamas negalėjau nepastebėti daugelio jų fanatizmo ir sąmoningo kvailumo. Jie išskyrė daugiau žmonių nei įtraukė ir turėjo polinkį savo bažnyčiose ir mokyklose kurti sektantiškus kultus. Jie įsikabino į kreacionizmą ir kitas pažodines fantazijas apie Bibliją. Jie smerkė beveik visas kitas krikščionių bendruomenes kaip apostatus, liberalus, eretikus.

Tačiau kai Oksforde studijavau, kad galėčiau tapti anglikonų kunigu, sutikau Billy Grahamą. Mes, teologijos studentai, nebuvome visiškai priešiški, tačiau tikrai abejojantys, o šis džentelmenas mus visus sužavėjo. Jis sakė, kad jaučiasi kaip Paulius Atėnuose, kur buvo apsuptas didžiausių savojo laiko protų, ir skelbė paprastą, gyvenimą keičiančią Kristaus Evangeliją.

Visą savo gyvenimą Grahamas laikėsi skelbiamų principų, tiek dėl finansų, tiek dėl santykių su kitais žmonėmis. Kai keliaudavo, niekuomet nelikdavo kambaryje vienas su moterimi. Nors bičiuliavosi su politikais, nenustojo daryti to, ką darė – melstis ir pamokslauti. Jis ne tik pats žymiausias mūsų laikų pamokslininkas, bet ir tikras krikščioniškos tarnystės pavyzdys visiems kunigams, pastoriams, vyskupams.

Tapau anglikonu, po to – katalikų kunigu, tačiau tikėjimo kelionėje niekada neatsukau nugaros savo evangeliniam auklėjimui. Neneigiau gėrio, kurį iš jo paveldėjau, tik pridėjau prie jo dar daugiau. Billy Grahamas buvo dalis mano tikėjimo pagrindo ir tikras Dievo vyras.

Parengta pagal kunigo Dwighto Longeneckerio tekstą krikščioniškame portale „Patheos“

1949 m. renginys Los Andžele užtruko aštuonias savaites. Billy Graham Evangelistic Association nuotrauka

Rumunijoje 1985 m. Billy Graham Evangelistic Association nuotrauka

1989 m. Londonas, Vemblio stadionas. Billy Graham Evangelistic Association nuotrauka

Kaip Billy Grahamas formavo katalikybę Amerikoje

Sulaukę 31-erių dauguma amerikiečių šiandien tik pradeda jaustis patenkinti karjera ir ima galvoti apie šeimą, o Billy Grahamas tokio amžiaus jau vadovavo savo pirmam dideliam žygiui Los Andželo centre. Per naktį vykusios pamaldos su ilgu pamokslu ir kvietimu miniai įtikėti Kristų netinkamai buvo pavadintos „kryžiaus žygiu“. Dėl sėkmės, charizmos ar Dievo apvaizdos tas žygis nusisekė ir truko ištisas aštuonias savaites. Neįmanoma įsivaizduoti, kad šiandien amerikiečiai sutelktų dėmesį ties vienu reikalu taip ilgai. Iš dalies šią sėkmę nulėmė įtakingas žiniasklaidos magnatas Williamas Randolphas Hearstas, kurio laikraščiuose žygis plačiai nušviestas. Nepakenkė ir daili pono Grahamo išvaizda. Jis kalbėjo įsakmiai ir įtaigiai.  Be to, jo gyvenimo istorija buvo peleniška, su ja tapatinosi karta, užaugusi Didžiosios depresijos metu.

Tais pačiais metais, kai jam vis dar buvo 31-eri, jaunas pamokslininkas iš Šiaurės Karolinos valstijos susitiko su savo pirmuoju JAV prezidentu. Po trumpo pokalbio su Harry Trumanu jis padarė klaidą, kurios vėliau niekada nebekartojo. Jis vaizdingai pasakojo godiems reporteriams, apie ką buvo pokalbis su prezidentu. Kitą dieną nuotrauka su Grahamu, priklaupusiu ant Baltųjų rūmų vejos, apskriejo viso pasaulio laikraščius. Jis per daug pūtėsi ir padarė šou iš to, kas turėjo būti laikoma paslaptyje.

Kai buvau jaunas ir priklausiau baptistų bažnyčiai, svajojau būti toks kaip jis, tačiau entuziazmas būti B. Grahamu nuslopo, kai atmečiau protestantizmą apskritai. Vis dėlto šis žmogus ir jo ilgametis darbas mane vis dar žavi. Kai tapau kataliku, ėmiau domėtis tuo, kaip jis nepaisė savo tikslinės auditorijos nuomonės, statydamas tiltus tarp protestantų ir katalikų.

Billy Graham Evangelistic Association nuotrauka

Prieš B. Grahamui pradedant savo veiklą penktajame dešimtmetyje, protestantai ir katalikai Amerikoje buvo įtarūs vieni kitų atžvilgiu. Mano tėvai namie rengdavo Biblijos skaitymo susitikimus katalikams ar į protestantizmą perėjusiems katalikams, skatindavo juos „tapti krikščionimis“. Aš irgi buvau mokomas tą daryti ir netgi vykdžiau misiją Filipinuose, kurios tikslas buvo perkrikštyti katalikus. Tačiau būtent tuo metu ir įsimylėjau katalikybę.

Protestantų ir katalikų santykiai nuo to laiko labai pasikeitė, daugiausia dėl Billy Grahamo veiklos. Jis smarkiai rizikavo savo pagrindiniais simpatikų – uolių evangelikų – palaikymu, ėmęs bendradarbiauti su katalikais. Tai prasidėjo 1957-aisiais, kampanijos Niujorke metu, kai jo pamokslus pirmąkart transliavo nacionalinė televizija. Vietiniai katalikų kunigai savo parapijiečius perspėjo nedalyvauti, o B. Grahamas į tai atsakė pasikviesdamas žymiausius katalikus stovėti šalia jo kaip krikščionybės atstovus visuose kituose miestuose, kur pamokslaudavo. Daugumai evangelikų tai laimės nekėlė, kai kurių jis buvo kaltinamas tikrojo tikėjimo išdavyste.

O ponas Grahamas toliau traukė minias paskui Jėzų Kristų. Iš tiesų jis ne tiek atversdavo žmones į tikėjimą, kiek įkvėpdavo jau atsivertusiuosius. Nors renginys Niujorke būdavo apibūdinimas kaip sėkminga misija, patraukiant pagonišką miestą paskui Kristų, iš tikrųjų dauguma susirinkusiųjų buvo katalikai, liuteronai ir kitų konfesijų krikščionys.

Billy Graham ir Jonas Paulius II. Billy Graham Evangelistic Association nuotrauka

Jo paties santykiai su katalikais ne iš karto klostėsi gerai, pavyzdžiui, jis palaikė Richardą Nixoną ir baiminosi, kad JAV prezidentu netaptų katalikas. Tačiau jo perspektyva pasikeitė. 1961 m. maldos pusryčiuose Vašingtone jis meldėsi šalia kataliko prezidento J. F. Kennedžio. 1964-aisiais kardinolas Richardas Cushingas, grįždamas iš Vatikano II Susirinkimo, susitiko su Grahamu ir televizijos transliacijoje sakė, kad pamokslininko žinia tinkama katalikams. Pastarasis atsakė su dėkingumu, teigdamas, kad jaučiasi kur kas artimesnis katalikams nei liberaliems protestantams.

Likusius keturis aktyvios viešos veiklos dešimtmečius pamokslininkas garsėjo savo šiltais santykiais su žymiais katalikais, tokiais kaip arkivyskupas Fultonas Sheenas, kardinolas Francis Spellmanas ir net popiežius Jonas Paulius II. Grahamas paprašė privačios audiencijos pas popiežių 1981 m. Vatikane – beprecedentis noras iš evangelikų lyderio. Po jo Grahamas su pasididžiavimu ir vėl ne itin diskretiškai pakartojo jam skirtus popiežiaus žodžius: „Mes esame broliai.“

Tiesa, kad įkrikščioninimas tarp katalikų ir protestantų skiriasi, taip pat skirtingai suprantame išganymą, skirtingai interpretuojame Šventąjį Raštą. Tačiau tikrai svarbi skirtingų konfesijų krikščionių, entuziastingų savo tikėjimu Kristumi, vienybė. B. Grahamo pamokslai – tik pradžia, o tolesnis kelias, kaip jis visad sakydavo, tęsiasi bažnyčiose. Katalikų kunigai tikriausiai suprato, kad Grahamo uždegtiems žmonėms jų bažnyčios kaip jokios kitos – gera vieta susirinkti ir tapti krikščionimis.

Parengta pagal Jon M. Sweeney tekstą „How Billy Graham shaped American Catholicism“ jėzuitų žurnale „America“

Pamokslininko klauso JAV prezidentas Bill Clinton su žmona Hillary, 2005 m. Niujorke. EPA nuotrauka