Aktoriai Rasa Samuolytė ir Gytis Ivanauskas rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Mūsų „Ugnies veido“ komanda – kaip penki vienos rankos pirštai, tarsi vienas kumštis. Gal todėl ir spektaklis gimė toks smūginis. Pasiilgsiu tos jėgos“, – atsisveikindama su Olgos vaidmenimi teigia aktorė Rasa SAMUOLYTĖ. Jau šį savaitgalį ji ir kiti aktoriai paskutinį kartą žengs į „Ugnies veido“ sceną – praėjus aštuoniolikai metų, jie vaidmenis perleidžia jauniems aktoriams. „Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“, – prieš paskutinius spektaklius teigia R. Samuolytė.

Rasa, koks pirmas jausmas kyla atsisveikinant su Olgos vaidmenimi „Ugnies veide“?

Jaučiuosi gana natūraliai. Tai natūrali eiga. Atrodė, kad jau nebegrįšime prie šio spektaklio – juk nevaidinome daugiau nei sezoną. Įpranti prie to, kad spektakliai taip tyliai išeina ir nebegrįžta. Man smagu, kad turiu galimybę atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žiūrovas taip pat turi galimybę atsisveikinti su mumis.

Visų pirma – tai vežimas prisiminimų. Pirmiausia prisimenu scenografę Jūratę Paulėkaitę, kurios jau nebėra. Ji buvo viena iš spektaklio bendraautorių.

Spektaklis gimė 2000-aisiais, prieš aštuoniolika metų. Ar tuo metu negąsdino pati medžiaga, tema?

Tuo metu tai buvo neįprasta. Kai pradėdavo rinktis žiūrovai, mane ištikdavo tam tikras nuogumo jausmas – sėdėti ant sofos laukiant, kol susirinks žiūrovai, buvo kažkas nauja, netgi nemažas iššūkis. Pradžia buvo sunki: matai besirenkančius žiūrovus, kaip jie sėdasi į savo vietas, kaip žiūri į tave. Tuo metu išgyveni dvejopus jausmus – nežinai, ar turi žiūrėti į juos kaip Olga, pritvinkusi savo požiūrio į normalius žmones, ar kaip aktorė, besiruošianti tuoj pat prasidėsiančiam spektakliui.

Kartais tai išmušdavo iš vėžių. Dabar yra nemažai spektaklių akistatoje su žiūrovu, tai tampa suprantama ir įdomu. Tada tai buvo tarsi emocinis slenkstis. Žinoma, dar Eugenijaus Sabaliausko sukurtos ypatingos šviesos, apibrėžiančios ir lokalizuojančios veikėjus. Iš pradžių buvo sunku sėdėti taip apšviestiems. Kartais neatlaikydavome tokios įtampos, todėl reikėdavo kontroliuoti save.

Pati pjesės struktūra buvo nauja – nebuvome pratę prie tokios veržlios scenų kaitos. Toks realus šeimos istorijos pasakojimas, tarsi čia pat vykstanti kronika, turėjo būti nauja ir žiūrovui. Iššūkiu tapo ir tai, kad vos pasibaigus vienai scenai prasidėdavo kita, kardinaliai kitokia, scena.

Repetuojant „Ugnies veidą“ dirbote kartu su tuo metu devyniolikmečiu Gyčiu – pasak jo paties, visiškai žaliu, nežinančiu, kaip kuriamas vaidmuo. Kaip atrodė darbas repeticijose su tokiu partneriu?

Pamenu tą berniuką pirmose repeticijose ir jo unikalius fizinius duomenis. Jis galėjo vaidinti ir dvylikmetį, ir devyniolikmetį. Pradžia buvo sunki ir jam, ir man. Aš mačiau, kaip jis įvaldė tą vaidmenį, nors iš pradžių tikrai jautėsi, kad dažnai nežinodavo, ką sako ar kaip jaučiasi, elgdavosi desperatiškai. Galvojau: atlaikys ar neatlaikys?

Šis vaidmuo suteikė Gyčiui tam tikrą pagreitintą brandą. Pirmaisiais studijų metais jam teko sukurti tokį vaidmenį, atlaikyti intensyvius spektaklius, tolimas gastroles – ištisa odisėja. Gytis nuolat augo ir tapo puikiu partneriu.

Aktoriai Rasa Samuolytė ir Gytis Ivanauskas rež. Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Buvo įdomu repetuoti „Ugnies veidą“. Sėdėjo Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, aktoriai Remigijus Vilkaitis (vėliau jo tėvo vaidmenį perėmė kitas mūsų tėvas – Arvydas Dapšys), Gytis Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Dalia Brenciūtė ir aš. Tiek mūsų ir buvo. Pamenu, susodino mus tuos penkis žmones ant sofos, ir taip išsiminkštinome, atradome jų gyvenimo kalbą ir kažkokį vaidybos bei elgesio kodą, kuris mus pačius nustebino.

Kaip pakeitė spektaklį ir vaidmenį tie aštuoniolika metų?

Premjeros metu tai, apie ką kalbama pjesėje, buvo negirdėta. Niekas Lietuvoje nekalbėjo apie šeimynines dramas, kuriose vyksta incestai ir tėvų žudynės. Atrodė, kad tai yra tolima istorija ne apie lietuvius. Žiūrovai tikrai galėjo šiauštis klausdami, kam reikalingas toks pasakojimas.

Drįsčiau teigti, kad „Ugnies veide“ tik aktoriai įgijo amžiaus. Spektaklio fabula yra gana šiuolaikinė ir aktuali dabar. Lyg antikinės tragedijos atitikmuo. Galbūt iš šalies mes atrodome apsirengę taip, kaip žmonės kadaise rengdavosi. Paseno scenoje
esantys televizoriai. Technika taip pažengė, kad žvelgiant iš šalies atrodo, jog ta šeima gyveno kadaise. Kaip buvo kadaise, kai dar nebuvo išmaniųjų televizorių ar telefonų? Laiką išduoda tik pažengusios technologijos.

Šis spektaklis turi fenomenalų dalyką. Retai vaidindamas pradedi abejoti savimi, ar dar apskritai reikia vaidinti šį spektaklį. Juk pastaruoju metu „Ugnies veidą“ vaidiname porą kartų per sezoną, todėl kiekvienas kartas būna lyg Everesto įveikimas. Tačiau įvykus spektakliui supranti, koks jis geras.

Kas kartą susikaupi ir šoki tarsi nuo kalno nežinodamas, bus apačioje batutas atsispirti ar nebus. Bet kas kartą vis atsispiri aukštyn ir galvoji: „Geras.“

Man atrodo, „Ugnies veidas“ turi unikalią komandą. Aktoriai vienas kitą supranta, yra toje pačioje temoje, klausosi ir girdi. Čia nė vienas netampo antklodės kampų į savo pusę, nes yra tik viena antklodė visiems. Kiekvienas žino, kada galima ja užsikloti, kada – ne. Tai didelė jėga. Ir dar viena spektaklio ilgaamžiškumo priežastis. Mūsų visų tam tikros DNR ląstelės yra labai arti viena kitos.

Buvo įdomu repetuoti „Ugnies veidą“. Repetavome dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro studijoje. Sėdėjo Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, aktoriai Remigijus Vilkaitis (vėliau jo tėvo vaidmenį perėmė kitas mūsų tėvas – Arvydas Dapšys), Gytis Ivanauskas, Dainius Gavenonis, Dalia Brenciūtė ir aš. Tiek mūsų ir buvo.

Pamenu, susodino mus tuos penkis žmones ant sofos, ir taip išsiminkštinome, atradome jų gyvenimo kalbą ir kažkokį vaidybos bei elgesio kodą, kuris mus pačius nustebino. Tokie skirtingi penki žmonės, o taip papildantys vienas kitą. Kaip penki vienos rankos pirštai – kumštis. Gal todėl ir spektaklis gimė toks smūginis. Pasiilgsiu tos jėgos.

Kur tik nesame vaidinę „Ugnies veido“ –  teko vaidinti netgi bažnyčioje. Esame vaidinę įvairiose pasaulio vietose, įvairiose laiko juostose. Pavyzdžiui, Argentinoje: turi vaidinti, kad nekenti visų aplinkinių, o tuo metu taip nori miego, nes yra žiaurus laiko skirtumas. Arba vaidinimas buvusioje bažnyčioje – tai buvo kažkas nerealaus.

Atsisveikinimas su „Romeo ir Džuljetos“ Džuljeta ir atsisveikinimas su „Ugnies veido“ Olga – kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?

Manau, emocinė akistata laukia tada, kai vaidinsiu paskutinį „Ugnies veidą“. Skiriasi tuo, kad mes turime progą atsisveikinti su „Ugnies veidu“. Žinome, kad tai paskutiniai spektakliai. Tai yra sąmoningas žingsnis. „Romeo ir Džuljetos“ atveju man trūko atsisveikinimo. Nebuvo tokio spektaklio, kurio metu būtume žinoję, jog jau pabaiga. Kartu su atsisveikinimu ateina ir šventė, nes žinai, kad tai bus paskutinis kartas, kai pabūsi su kitais aktoriais.

„Ugnies veido“ atveju yra tam tikra intriga, tačiau mažiau liūdesio. „Romeo ir Džuljetos“ atveju supratau, kad jau reikia perleisti vaidmenį, bet įvedant naują aktorę Agniešką Ravdo įėjau į salę ir, pamačiusi dekoracijas, suvokiau, kad jau nebelipsiu į balkoną ir ta muzika jau nebeužlies manęs.

„Romeo ir Džuljeta“ yra fantastiškas dekoracijų, muzikos ir teksto lydinys. Supratus, kad visa to nebeturėsiu, užliejo liūdesio banga. Net kažkiek skaudėjo. Nėra taip, kad spektakliai ima ir lengvai išeina. Net suvokus, kad tai turi atsitikti, lieka emocinis prisirišimas.

„Ugnies veidą“ ir „Romeo ir Džuljetą“ sieja tai, kad labai įdomu juose vaidinti. Patiri vaidybos malonumą.

Ko palinkėtumėte jauniems aktoriams, perimsiantiems jūsų vaidmenis?

Palinkėčiau jiems sukurti savo „Ugnies veidą“.

Mariuso von Mayenburgo „Ugnies veidas“ – vasario 24, 25 d. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia – 19 val.