Oficialiai Lietuva remia Ukrainą. Skatina integraciją į Vakarus. Yra aktyvi šios valstybės advokatė. Alkstanti darbo rinka laukia ukrainiečių net labiau nei kitų šalių darbo imigrantų. O ką jie randa patikėję, kad mūsų šalyje įstatymas visiems vienodas, jeigu dirbi, tai ir uždirbi, kad žmonės nerūšiuojami pagal tautybes, o vergovė seniai pamiršta?

Randa skirtingai. Kai kam pasiseka. Bet ne visiems. Daugybė išnaudojami, yra požymių, jog dalis tampa prekybos žmonėmis aukomis.

Įdomu tai, jog blogos žinios apie apgautus žmones ukrainiečių tarsi nepasiekia. O jeigu ir pasiekia, nugali tikėjimas, jog tai ne visai tiesa, nes Lietuvoje taip būti negali.

40-metis vairuotojas Bohdanas iš Kijevo gal rytoj, gal poryt taps dar vienu Lietuvos imigrantu. Nusprendė keisti gyvenimą pernai įsigaliojus beviziam režimui tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos.

Ta proga šios valstybės prezidentas Petro Porošenka sakė, jog bevizis režimas yra galutinis Ukrainos išėjimas iš Rusijos imperijos ir grįžimas į Europos šeimą. Daug ukrainiečių tuomet nutarė nedelsti ir sugrįžti tuojau pat, po vieną, o Lietuva tapo viena geidžiamiausių krypčių.

Vairuotojas Bohdanas taip pat neabejoja, jog Lietuva yra geriausia vieta emigruoti. Ji arti. Galima susikalbėti rusiškai. Bet ne tai yra svarbiausia.

Šis ukrainietis, kaip ir dauguma kitų tiksliai žino, jog lietuviai mėgsta, gal net myli ukrainiečius, todėl tiki, jog čia jie bus lyg namie arba – pas draugus.

Jam neteko girdėti apie Vladimirą iš Poltavos, kuris jau žino, kad lietuviai verslininkai gali būti net suktesni už savus ir dabar bando atgauti uždirbtus pinigus per teismus. Šis atvejis išskirtinis – imigrantai nedrįsta arba nesugeba bylinėtis, arba neturi tam pinigų. Supratę, kad įkliuvo, sprunka atgal namo arba toliau, į Lenkiją.

To dar nepatyrusiam Bohdanui Lietuva – daug pasiekusi Europos Sąjungos valstybė, kuri moko jo šalį, kaip reikia kovoti su korupcija, su vagimis ir biurokratais. Todėl čia tikrai gausi, ką uždirbęs.

Jis kažkur skaitė, kad ukrainiečiams lietuviai moka mažiau. Bet kas gi čia tokio – kai pamatys, jog netingi ir darbo valandų neskaičiuoji, mokės kaip visiems. Ir jokios neteisybės tame nemato.

Jis dar nežino, kad gali tekti pačiam mokėti už vilkiko remontą, už degalus, atiduoti dalį pinigų į juodąją kasą. Nieko negirdėjo apie tautiečius, kurie dirba gerą vardą turinčiai santechnikos įmonei, tačiau į darbą Vilniuje eina pėsčiomis kasdien po dvi valandas, graužia ukrainietišką atsivežtą dešrą ir miega palaikiame bendrabutyje ant grindų, nes darbdavys mokės tik už galutinį rezultatą, gal po mėnesio, o gal dar vėliau, o gal nemokės, nes ukrainiečiai dar nemoka apsiginti ir ne visada supranta, ar dirba legaliai.

Tačiau būsimieji mūsų imigrantai girdėjo apie Lietuvos ir Ukrainos sutartį, kuri turėtų juos apsaugoti. Be to, Lietuvoje yra Dalia Grybauskaitė, prezidentė, kuri pastatė į vietą net Vladimirą Putiną, tai tokioje šalyje tvarka tikrai yra.

Užpernai į mūsų šalį dirbti atvyko apie 10 tūkstančių ukrainiečių, pernai dvigubai daugiau – apie 20 tūkstančių. Šįmet skaičiai bus dar didesni. Šios valstybės žmonės sudaro didžiąją dalį darbo imigrantų. Ne visų jų patirtis yra nuvilianti. Tačiau informacija apie užsieniečių išnaudojimą skverbiasi vis sparčiau.

Valstybinė darbo inspekcija per metus sučiumpa iki šimto nelegaliai dirbančių užsieniečių, bet ir jai, ir visiems kitiems akivaizdu – neprastas nelegalaus darbo tradicijas turinti Lietuva tokiu būdu priglaudžia gerokai daugiau.

Galima sakyti – patys kalti, nelegaliai dirbdamas rizikuoji tapti vergu, kurio niekas neapgins. Emigruodamas su oficialia sutartimi taip pat rizikuoji, nes svetur visada yra sunkiau gintis. Tame tiesos yra. Tačiau tai nekeičia fakto – demonstruodama paramą Ukrainai ir tuo pačiu metu engdama čia atvykusius ir taip pigius jos darbininkus, Lietuva atrodo dviveidė.

Kai svetimu skurdu naudojasi privatūs sukčiai, galima paklausti: o ką veikia valstybiniai prižiūrėtojai?

Bet kai patyčių čempionu tampa valstybinė įstaiga, paklausti nebėra ko. Migracijos departamentas perspjovė visus privačius cinikus kartu sudėjus.

Sustatyti žmones į eilę naktį, priversti juos muštis dėl teisės atnešti dokumentą – tai jau primena gyvenimo ypatumus Donbaso pafrontėje.

Tai, kad departamente dirbantys žmonės ramiai visa tai stebi ir nieko nedaro, nesugalvoja dirbti ilgiau, neprisimena, kad Lietuva pirmauja pagal interneto greitį ir turi elektroninę valdžią, tai jau verčia abejoti, kurios valstybės biurokratijai reformų reikia labiau.

Ramunės Sotvarės-Šemetienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

lrt