Jėzus kalbėjo: 
    „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir neapkęsk priešo. 
    O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. 
    Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? 
    Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.

Įst 26, 16–19: Tauta, kuri Viešpačiui, savo Dievui, šventa

Ps 119, 1–2. 4–5. 7–8. P.: Laimingi, kurie pagal Dievo įsakymus eina.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Tobulumas – kiekvienam žinoma sąlyga. Kiekvienas žmogus turi savo tobulumo įvaizdį. Ne taip parasta jį pasiekti.

Ko gero, savo aplinkoje galime sutikti ir tokių, kurie, gal praėjus kiek laiko, numoja ranka, sakydami, jog netobulam būti labiau apsimoka, o tobulų žmonių nėra.

Manau, kad tiems žmonėms šios dienos Evangelija neskambės kaip argumentas nenuleisti rankų. Jėzaus žodžiai gali atrodyti pernelyg teoriniai, neįgyvendinami. Vien tik gražūs žodžiai, savyje talpinantys tai, kas bent jau mūsų gyvenamame amžiuje, rodos, praktiškai neįgyvendinama.

Vis dėlto ar reikia nuleisti rankas? Jėzus nereikalauja, kad būtume tobulai tobuli. Jis tik kviečia nepamiršti paprastos tiesos: kad ir kur gyventume, kad ir kokias pareigas eitume, kad ir ką veiktume penktadienio vakarais, mes esame kviečiami atspindėti Tėvo meilę.

Tik atspindėti. Ir nieko daugiau. Orientuotis į Tėvą. Net šventai Jį pamėgdžioti.

Į ką galėtume kreipti dėmesį, mes, siekiantys tobulumo? Pirmiausia stebėti širdį, kad joje neželtų usnys ir erškėčiai, ne tik stebėti, kaip Jėzus kryžiumi visus apkabina, bet ir patiems ryžtis apkabinti kryžiaus medį.

Šiandienos kryžiaus, kuris kai kam gali apimti santykius su artimaisiais, kolegomis, bendraamžiais, kitos rasės ar tautybės žmonėmis. Ir galų gale, kad ir kur būtume, ieškoti gėlės. Mažytės, vienintelės, prasiskverbusios pro dvasinį ir fizinį gruodą. Tačiau tokios, kuri visas savo jėgas ir energiją sutelkia į žiedą ir aromatą. Tokios, kokią mažytėje planetoje rado Mažasis Princas...

Taigi, tas Jėzaus kvietimas visiškai įmanomas. Tereikia tik pradėti, nors ir banaliai nuskambės, vis dėlto siekti to tobulumo. Ir tą daryti jau dabar.

Bernardinai.lt 

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai