Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. 
  Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“.

Pr 22, 1–2. 9a. 10–13. 15–18: Mūsų tikėjimo tėvo Abraomo auka

Ps 116, 10. 15. 16–17. 18–19. P.: Vaikščiosiu aš akivaizdoj Dievo, pasauly – tarpe gyvųjų.

Rom 8, 31b–34: Dievas nepagailėjo nė savo Sūnaus


Sekmadienio homilijos autorius - kun. Kęstutis Latoža

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai