Aktorius Andrius Bialobžeskis rež. Eglės Vertelytės filmo „Stebuklas“ filmavime. Loros Mushevos nuotr.

Gruodžio pradžioje Lietuvos kino teatrus pasiekęs režisierės Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“ ironiškai vaizduoja 1992 metų Lietuvą. Radijo XFM studijoje apsilankiusi režisierė pasidalino savo mintimis, kaip Lietuva keičiasi nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų.

Režisierė Eglė Vertelytė. Mato Astrausko nuotr.

Žiniasklaidoje skambiai pristatoma, kad filmas buvo statytas net devynerius metus? 

Tai pasklidęs mitas, kad jis buvo statytas devynerius metus, bet tiek laiko prie jo tikrai nedirbau. Per tą laiką aš pastačiau ir dokumentinį filmą, ir baigiau magistro studijas, šeimos susilaukiau. Taip pat dirbau televizijoje. Ilgo metro filmo kūrimas yra kaip ilgas maratonas. Tu keliauji keliauji... Kartais nukrenta tas kalnelis ir nieko nebereikia daryti. Tada gali pailsėti, pavyzdžiui, metus, paskui vėl grįžti prie jo ir pradėti dirbti. Žinoma, reikia rasti ir biudžetą. Taip ir išsitęsia tas kūrimo procesas.

Jūs pasirinkote vaizduoti praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio laikotarpį (1992 metų Lietuvą), kuris mūsų šaliai tikrai nebuvo lengvas. Kodėl?

Man atrodo, dramaturgams ar režisieriams visada yra įdomiau kažkas, kas yra nelengva, kažkas, kas turi problemų, nes jei jų nėra – tai neįdomi tema filmui. Šį laikotarpį pasirinkau dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl asmeninės. Tais laikais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, man buvo septyneri, ir tuo laikotarpiu pradėjau formuotis kaip žmogus. Ta devyniasdešimtųjų pradžia man, kaip žmogui, buvo svarbi. Dažnai aš ir mano karta savęs klausiame, kaip mes užaugome laukinio kapitalizmo ir senų vertybių sandūroje. Savo identiteto klausimas man yra įdomus. Kita dalis mano motyvacijos yra ta, kad man atrodo, jog lig šiol Lietuvoje likę daug susiskaldymo iš to laikotarpio, kas buvo teisingi, kas neteisingi, kam pavyko, kam nepavyko, sėkmingi ir lūzeriai. Todėl norėjosi pasakyti, kad žmonės yra tokie, kokie yra, dažnai jie elgiasi, kaip elgiasi, nes nori išgyventi. Visi žmonės būna skirtingose situacijoje ir reikia pabandyti suprasti tą žmogų, kuris padaro tam tikrus pasirinkimus savo gyvenime.   

Tais devyniasdešimt antraisiais metais jūs buvote labai jauna. Ką pati iš to laikotarpio labiausiai prisimenate? 

Dažniausiai prisimenu istoriją iš 1994 metų. Tada buvau ketvirtokė, ir mūsų miestas Šiauliai nusprendė užmegzti draugystę su Olandijos miestu Eten–Leūru. O tai reiškė, kad pas mus atvažiuos olandai, ir mes juos turėsime priimti savo namuose. Tai buvo trijų kambarių butas, kuriame gyvenome šešiese. Laukdami svečio, mano tėvai net susiremontavo butą. Buvo perklijuoti tapetai, perlakuotas parketas. Galiausiai, kai svečias atvažiavo, jis kalbėjo tik angliškai, o mes angliškai nekalbėjome, tai buvo tokia keista atmosfera. Mums, vaikams, buvo įdomiausia, ką jis atveš lauktuvių. Jis atvežė alyvuogių, prikimštų ančiuviais, o mes nežinojome, kas tai per dalykas. Man tas atsitikimas labai įsiminė, nes jis daug parodo, kaip mes tuo metu žiūrėjome į Vakarus, ką jie mums reiškė. Visada buvo įdomu, kaip jautėsi tas svečias, nes niekada daugiau neteko jo sutikti. Po to, kai jis išvažiavo, mums atsiuntė dėžes dėvėtų drabužių vaikams. Vadinasi, jis mus priėmė kaip gana skurdžiai gyvenančius. Tas nutikimas priverčia svarstyti tiek apie mūsų santykį į Vakarus, tiek Vakarų santykį į mus tuo laikotarpiu.

Koks dabar lietuvių požiūris į Vakarus? Vyto Ruginio personažas – lietuviškų šaknų turintis amerikietis Bernardas filme vaizduojamas kaip gelbėtojas. Ar visuomenė Lietuvoje vis dar ieško savo gelbėtojų?

Dabar jis nebėra taip mistifikuojamas, vakariečiai vis dažniau atvyksta į Lietuvą. Vis dėlto lietuviai dar vis labai daug tikisi iš Vakarų. Užuot ieškoję savo kelio, viliasi, kad vakariečiai daug ką už mus išspręs. Man atrodo, kad mes, kaip žmonės ir kaip šalis, vis dar laukiame stebuklo, kita vertus, yra žmonių, kurie patys imasi iniciatyvos. Galbūt žmonėms būdinga, ypač posovietiniam žmogui, ieškoti naujų galingųjų, kurie galėtų už juos nuspręsti.

Jūs pati esate ne tik režisierė, bet ir dėstytoja, jums dažnai tenka bendrauti su jaunąja, augančia karta. Koks jaunimas auga Lietuvoje?

Visų pirma auga laisvi žmonės, kurie nebijo kalbėti apie save, apie savo problemas, apie savo identitetą, kas nėra būdinga mūsų kartos žmonėms, kurie yra tiesmuki ir labai reiklūs tiek sau, tiek kitiems. Tai ypač būdinga jaunimui. Naujoji karta žino, ką reiškia padaryti geriau, ir nori tai padaryti. Manau, kad auga optimistiška karta.

Dabartiniu laikotarpiu jaunas žmogus turi tiek pasirinkimų, kurie žmogui, gyvenusiam 92-aiaisiais, buvo sunkiai įsivaizduojami. Ar tai nėra tarytum „meškos paslauga“ žmogui?

Aš matau netgi savo kartos žmonių, kurie yra įstrigę pasirinkimų laisvėje, nes jie yra gabūs, talentingi ir gali daryti viską. Jie gali ir piešti, ir dainuoti, ypač tas ryšku dar jaunesnėje kartoje. Man atrodo, tos technologijos, kurių jie dabar gauna, juos įtikina, kad jiems net mokytis nereikia. Tikrai teko sutikti ne vieną tokį žmogų. Jie įklimpsta tuose ieškojimuose, o paskui svarsto, kodėl niekas nevyksta. Manau, kad bet kuriam dalykui reikia daug darbo ir dėmesio, jeigu tu tai nori padaryti. Jie turbūt taip negalvoja. Tai yra kitas kelias, kurį man norisi suprasti, gal jis įmanomas. 

Emigracija yra vienas populiariausių šio laikmečio pasirinkimų. Jūs pati esate ne vienus metus praleidusi svetur. Kaip pati vertinate emigracijos poveikį Lietuvai?

Aš visada esu už judėjimą. Esu skaičiusi ne vieną antropologinį straipsnį, kad emigracija yra naudinga, nes ji atšviežina tiek kraują, tiek mąstymą bei atneša daug naujų idėjų į Lietuvą. Smagu, jei žmonės grįžta, ne tik išvažiuoja. Mano patirtis emigracijoje buvo gana sunki. Pamačiau, kad nebus taip lengva, vyksta didelė konkurencija. Jei būčiau pasilikusi gyventi, pavyzdžiui, Anglijoje, dar iki šiol nebūčiau padariusi savo pilno metro filmo, nes konkurencija ten didžiulė, nėra taip lengva, kaip atrodo.

Šie metai yra Valstybės šimtmečio metai. Ko norėtumėte palinkėti lietuviams, tiek gyvenantiems svetur, tiek esantiems čia, Lietuvoje?

Aš manau, kad lietuviai turi labai gerą humoro jausmą. Palinkėčiau jį daugiau naudoti gyvenime, nes kai juokiesi būni sveikesnis, būni laimingesnis, linkiu pasijuokti tiek iš kitų, tiek iš savęs ir neįsižeisti, kai kažkas juokauja. Pasijuokime.