Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Praėjusią savaitę mus pasiekė žinia, jog Seimo narys Mykolas Majauskas siūlo keisti galiojančią donorystės tvarką ir taikyti „numanomo sutikimo“ donorystės modelį. Tai reiškia, jog asmuo yra laikomas sutinkančiu būti donoru, nebent dar būdamas gyvas jis raštu išreiškė savo prieštaravimą arba po asmens mirties jo organų dovanoti nesutinka artimieji. 

 Katalikų Bažnyčios požiūriu, donorystė yra vertinga ir skatintina praktika, tačiau toks „numanomo sutikimo“ modelis yra netinkamas. Donorystė visų pirma yra dovanojimo aktas, o dovanojimas yra neatsiejamas nuo laisvės ir asmeniško bei sąmoningo asmens apsisprendimo. Tad Bažnyčios požiūriu donorystė negali būti nei apmokestinama, nei galima žmogų prievarta įpareigoti donorystei. Tuo tarpu „numanomo sutikimo“ modeliu grįsta donorystė iš esmės pažeidžia žmogaus orumą, jo vientisumą bei žmogaus teisę ir laisvę apsispręsti po mirties dovanoti arba nedovanoti savo organus. 

Organų donorystė yra ne tik medicininis, bet ir etinis, moralinis klausimas, nes sprendimai šioje srityje siejasi su žmogaus orumo išsaugojimu, pagarba kiekvieno asmens kūnui bei jo vientisumui ir svarbiausia – žmogaus laisvos valios išraiška. Nuosekliai vadovaujantis Katalikų Bažnyčios mokymu, turėtume svarstyti tokius donorystės modelius, kurie ne tik skatintų žmonių solidarumą bei pasiryžimą vienių kitiems padėti, bet ir sudarytų sąlygas asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai patiems išreikšti sutikimą donorystei.

Donorystės skatinimas informuojant, kuriant tam tikras padėkos programas, lengvinant sutikimo donorystei pareiškimo sistemas, nepamirštant visokeriopos pagalbos artimiesiems, kurie išgyvena netektį, bus kuriamas toks modelis, kuris užkirs kelią visuomenės išgąsčiui, nepasitikėjimui medikais bei organų laukiančių ir galimų donorų susipriešinimui.

Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas. Tai ryžtas padovanoti be jokio užmokesčio kurią nors kūno dalį dėl kito žmogaus sveikatos ir gerovės.

Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija

Su Katalikų Bažnyčios mokymu apie organų donorystę ir transplantaciją galima susipažinti Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos parengtoje Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje: 

ORGANŲ DONORYSTĖ IR TRANSPLANTACIJA

Moralinė organo atidavimo ir persodinimo vertė
83. Transplantacinės medicinos bei chirurgijos pažanga ir paplitimas šiandien įgalina gydymą ir garantuoja pasveikimą daugelio pacientų, kurie dar neseniai galėjo laukti tik mirties arba geriausiu atveju riboto skausmingo egzistavimo (1). Tokia „tarnystė gyvybei“ (2), kuri apima tiek organų donorystę, tiek jų persodinimą, apibrėžia jų moralinę vertę ir įteisina šią medicininę praktiką. Medicininė praktika turi gerbti tam tikras sąlygas, esmingai susijusias su donoru ir dovanojamais bei persodinamais organais. Bet kurio organo ar audinio persodinimas yra susijęs su eksplantu, kuris kažkiek pakeičia donoro kūno nepažeidžiamumą.

Persodinimas, atliekamas tam pačiam asmeniui
84. Autotransplantaciją, kai implantas paimamas ir persodinamas tam pačiam asmeniui, įteisina visumos principas, kuris leidžia disponuoti viena dalimi viso organizmo gerovei.

Vieno asmens organų persodinimai kitam asmeniui
85. Homotransplantaciją, kai donoras ir gavėjas tos pačios rūšies, įteisina solidarumo principas, kuris vienija žmogiškąsias būtybes, ir gailestingumas, skatinantis padėti kenčiantiems savo broliams (3).

Pastaba apie solidarumo principą
„Atsiradus organų persodinimui, kurio pradžia buvo kraujo perpylimai, žmogus atrado būdą dovanoti dalį savęs paties, savo kraujo, savo kūno, kad kiti galėtų toliau gyventi. Dėl mokslo, medikų ir slaugos personalo profesinio pasirengimo ir jų atsidavimo atsiranda naujų ir neįtikėtinų galimybių - mylėti savo artimus nauju būdu: Evangelijos žodžiais tariant, mylėti „iki galo“ (Jn 13, 1), vien žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių nevalia peržengti“ (4).

Homotransplantacijos metu galima persodinti ir gyvo, ir mirusio donoro organus.

Gyvo žmogaus organo donorystės teisėtumo kriterijai
86. Pirmuoju atveju organo paėmimas yra teisėtas, jeigu kalba eina apie organus, kurių paėmimas nesukelia sunkių ir nepataisomų pasekmių donorui. "Asmuo gali atiduoti tik tai, be ko jis gali apsieiti nepatirdamas rimto pavojaus savo gyvybei ar asmeniniam identitetui ir remdamasis tinkamais bei pamatuotais motyvais (5).

Mirusių žmonių donorystės teisėtumo kriterijai
87. Antruoju atveju mes susiduriame ne su gyva būtybe, o su lavonu. Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė. „Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu“. Štai kodėl sprendimas panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir netgi kilniam tikslui „ne smerktinas, bet vertintinas teigiamai“ (6).

Diagnostika - tikrumo pagrindas
Tačiau reikia būti tikriems, jog žmogus miręs, kad nebūtų išprovokuojama mirtis arba paprasčiausiai pasiskubinama paimti organą. Lavono organų paėmimas yra teisėtas tik nustačius garantuotą donoro mirties diagnozę. Todėl reikia „imtis priemonių, kad žmogus nebūtų laikomas mirusiu, kol mirtis nėra tinkamu būdu konstatuota“ (7). 

Kad asmuo būtų laikomas mirusiu, pakanka tik įsitikinti donoro smegenų mirtimi, kurios esmė - "negrąžinamas visų smegenų funkcijų nutrūkimas". Kai konstatuojama visiška smegenų mirtis, po įprastinių patikrinimų yra leistina paimti organus  ir dirbtinai palaikyti jų veiklą bei gyvybingumą, kad būtų galima juos persodinti (8).

Išimtį sudarantys organai
88. Etiniu požiūriu ne visi organai gali būti donorystės objektas. Į persodinimo sritį neįeina galvos smegenys ir lytinės liaukos, kurios nulemia žmogaus asmeniškumo ir jo prokreacijos identitetą. Kalba eina apie organus, kurie būtent įkūnija nė su niekuo nesulyginamą asmens pobūdį, kurį medicina privalo saugoti.

Skirtingų rūšių būtybių organų persodinimai
89. Egzistuoja ir heterologinės transplantacijos, kai organas paimamas iš subjekto, kuris yra kitos rūšies nei gavėjas. „Negalima sakyti, kad bet kuris audinio persodinimas iš vienos rūšies individo kitos rūšies individui yra smerktinas, bet dar labiau yra tiesa, jog ne visi įmanomi persodinimai yra leistini ar nesmerktini. Turi būti apsvarstomas kiekvienas atskiras atvejis ir atskirai atsižvelgiama į kiekvieną persodintiną audinį ar organą. Gyvūno lytinių liaukų persodinimas žmogui yra atmestinas, nes tai amoralu; tačiau ne iš žmogaus organizmo paimtos ragenos persodinimas žmogui nesukeltų jokių sunkumų, jeigu būtų biologiškai įmanomas ir patartinas“ (9).

Kai kurių organų persodinimo amoralumas
Greta heterologinių transplantacijų reikia paminėti ir dirbtinių organų persodinimą, kurio teisėtumą sąlygoja efektyvi nauda žmogui ir pagarba jo orumui.

Atidavimas kaip auka
90. Transpalantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“ (10). Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju - donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo.

Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas. „Tai ryžtas padovanoti be jokio užmokesčio kurią nors kūno dalį dėl kito žmogaus sveikatos ir gerovės. Ta prasme medicininis veiksmas yra donoro aukos veiksmas – nuoširdus savęs aukojimas, įkūnijantis esminį pašaukimą meilei ir bendrystei“ (11).

Pašaukimas skleisti meilę ir po mirties
Biomedicinos pažangos suteikta galimybė „skleisti savo pašaukimą meilei ir peržengus mirties ribą“ turėtų skatinti dar gyvus žmones „dovanoti savo kūno dalį kaip auką, kuri bus atiduota tik po jų mirties“. Tai „didelės meilės išraiška, meilės, kurios esmė - padovanoti gyvybę kitiems“ (12).

Medicininės intervencijos tarpininkaujantis pobūdis
91. Sudarydamas dalį šios meilės aukojimo „ekonomijos“, pats medicininis persodinimo veiksmas ir net paprastas kraujo perpylimas nėra medicininė „intervencija kaip kitos“. Jis yra neatskiriamas nuo donoro aukos veiksmo ir gyvybę dovanojančios meilės“ (13)

Čia sveikatos apsaugos darbuotojas „tampa tarpininku kažko ypatingai reikšmingo - žmogaus savęs dovanojimo, netgi po mirties, kad kitas galėtų gyventi“ (14).

Nuorodos:

  1. Plg. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 1 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1710.
  2. Ibid. „Organų persodinimas doriniu požiūriu nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo. Bet persodinimas atitinka dorinį įstatymą ir net gali būti girtinas, jei donoro patiriami pavojai ir fizinė bei psichinė rizika yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Doriniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, idant būtų atitolinta kitų žmonių mirtis“ (KBK, 2296).
  3. Plg. Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 464-465; Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 3 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1711-1712.
  4. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 2 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1711.
  5. Ibid.,1712.
  6. Plg. Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 462-464.
  7. Ibid., 466-467.
  8. Plg. Popiežiškoji Mokslų Akademija, Deklaracija dėl dirbtinio gyvenimo prailginimo ir mirties momento tikslaus nustatymo (1985 10 21), 1, 3.
  9. Pijus XII, Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 460.
  10. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 3 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1711.
  11. Ibid.; Pijus XII,  Kalba Italijos ragenos donorų asociacijos ir Italijos aklųjų sąjungos delegatams (1956 05 14) // AAS 48 (1956), 465. Plg. Pijus XII, Kalba gydytojams, 467: „Propaguojant ragenos donorystę, be abejo, reikia išlaikyti tam tikras ribas, kad būtų išvengta rimtų vidinių ir išorinių konfliktų. Iškyla klausimas, argi būtina, kaip tai dažnai atsitinka, atsisakyti atlygio? Be abejo, gali prasidėti didžiulis piktnaudžiavimas, jeigu bus reikalaujama atlyginimo, bet būtų per toli nueita, jeigu imtume smerkti visokį atlygio priėmimą ar reikalavimą. Šis atvejis yra analogiškas kraujo perpylimui: donoro atsisakymas priimti atlygį yra pagirtinas, tačiau sutikimas paimti jį nėra nusikaltimas“.
  12. Plg. Jonas Paulius II, Kalba I tarptautinio organų transplantacijos kongreso dalyviams (1991 06 20), 4 // Insegnamenti XIV/1 (1991), 1712.
  13. Plg. Ibid. 5, 1713.
  14. Ibid.: „Operacijos sudėtingumas, būtinybė veikti greitai, maksimaliai susikaupti neturi užgožti gydytojui meilės paslapties, kuri slypi tame, ką gydytojas yra bevykdąs. Įvairūs Dekalogo įsakymai iš tikrųjų yra tik atgarsiai vienintelio įsakymo, asmens gėrio įsakymo, atsižvelgiant į įvairiopą gėrį, kuriuo apibendrinama jo kaip dvasinės ir kūninės būtybės tapatybė, jo santykiai su Dievu, artimu ir medžiaginiu pasauliu.“ (Jonas Paulius II, Enciklika Veritatis splendor, 13).