Aktoriai Arūnas Sakalauskas ir Eglė Gabrėnaitė rež. Rimo Tumino spektaklyje „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tarptautinės teatro dienos proga Nacionaliniame dramos teatre – geneali režisieriaus Rimo Tumino komedija „Revizorius“. Šiame spektaklyje vaidmenis sukūrė daugybė žinomų aktorių, o du jų šiemet įvertinti ypatingai: aktorė Eglė Gabrėnaitė ką tik apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, Arūnui Sakalauskui kovo 12-ąją bus įteikta Vyriausybės premija už nuopelnus Lietuvos Respublikos kultūrai ir menui.

Arūnai, ar malonu būti įvertintam? Kokių kūrybinių impulsų tai suteikia?

Žinoma, įvertinimai svarbu. Jie parodo, kad kažkas žiūri, kažkas tave mato. Apdovanojimą gausiu prieš „Revizorių“, tad spektaklyje galėsiu vaidinti su diplomu, sakyti: „Čia – diplomas iš Peterburgo.“

Ši viena geriausių kada nors Lietuvos teatre pastatytų komedijų ne tik apie neišsipildžiusias žmogaus svajones, bet ir apie žmogaus santykį su valdžia. Šiandien puiki proga pasiteirauti, o koks jūsų santykis su valdžia.

Valdžios vyrų aš beveik nematau nei spektakliuose, nei parodų atidarymuose, nei koncertuose. Norėtųsi, kad jie lankytųsi dažniau...

Artėja puiki proga: kovo 25 d. juos galite pakviesti į itin retai rodomą komediją „Revizorius“: apie valdžios ir žmonių santykius, apie tai, kas šiandien skaudamai aktualu. Kokių spektaklio sąsajų su dabartimi pastebite jūs?

Mano personažas pasakoja apie tokius žmones, kurie turi didelių vilčių: atvažiuoja mokytis arba dirbti, o paskui jie labai stipriai nusivilia. Jie užstringa savo nusivylimuose. Jie nepriima nusivylimo kaip etapo, kaip naujo kelio pradžios, ir tada prasideda problemos. O aplinkiniai, kurie supa mano personažą – jie tokie priklausomi vienas nuo kito, jie taip susiję kyšininkavimo saitais. Taip buvo prieš šimtą metų, taip yra ir dabar. Niekas nepasikeitė. Mums vis dar labai trūksta kultūros: politinės, bendravimo, aptarnavimo, pagarbos kito nuomonei. Nors sakoma: ginčuose gimsta teisybė, aš pastebiu, kad ginčuose gimsta ne teisybė, o nuoskaudos.

Nors XIX a. klasikas Nikolajus Gogolis pagrindinį spektaklio herojų pavaizdavo kaip sukčių, režisierius Rimas Tuminas jūsų personažui suteikė visiškai kitų spalvų. Ar tiesa, kad retas režisierius sugeba taip interpretuoti klasikinį kūrinį?

Taip, tai tiesa. Atrodo, tarsi būtų paimtas nepajudinamas marmuro luitas ir iš jo nukalta lengvutė kregždė, kuri sugeba skraidyti. Spektaklyje neliko nė vieno neigiamo personažo. Čia net paprasčiausias kyšininkas, kortuotojas ar skundikas turi svajonių, norėtų pakeisti savo gyvenimą.

Mano vaidmuo „Revizoriuje“ nėra komiškas. Jis tragiškas. Tai apie žmogų, kuriam sugriuvo gyvenimas, sudužo svajonės, ir todėl jis įsikibęs to miestelio, nes nori satisfakcijos, nori pabūti svarbus... Šis spektaklis apie amžiną žmogaus troškimą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimam, vertinamam.

Papasakokite daugiau apie savo personažą, kuris žiūrovui kelia begalinę simpatiją ir užuojautą...

Chlestakovas, grįždamas iš Peterburgo į tėvų dvarelį, užtrunka miestelio viešbutyje, nes neturi pinigų atsiskaityti su savininku. Per klaidą ar dėl neįtikimos valdininkų vaizduotės jis palaikomas revizoriumi. Būdamas naivus ir lengvabūdis, Chlestakovas nuoširdžiai patiki, kad yra visų mylimas, apsigyvena miesto galvos namuose, tikėdamas, kad skolinasi pinigų, susirenka iš valdininkų kyšius, pasijutęs salonų liūtu, apsuka galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasiperša, susižada ir, paklusdamas įžvalgiam tarnui, laiku spėja iškeliauti. Tuomet pasirodo tikrasis revizorius, ir komedija virsta tragedija.

Žinoma teatro kritikė Ramunė Balevičiūtė apie šį spektaklį yra rašiusi: „Iš pradžių netramdomai kvatojęsis, pamažu imi santūriau kikenti, kol pagaliau supranti ne tik tai, kad iš savęs juokiesi, bet kad apskritai viskas yra liūdna, o ne juokinga.“

Taip, viskas yra liūdna. Mano vaidmuo „Revizoriuje“ nėra komiškas. Jis tragiškas. Tai apie žmogų, kuriam sugriuvo gyvenimas, sudužo svajonės, ir todėl jis įsikibęs to miestelio, nes nori satisfakcijos, nori pabūti svarbus... Šis spektaklis apie amžiną žmogaus troškimą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimam, vertinamam.

Spektaklyje genealūs visi personažai: Eglės Gabrėnaitės, Evaldo Jaro, Arvydo Dapšio, Gedimino Girdvainio. O Jūs sukūrėte turbūt vieną žymiausių visų laikų chlestakovų. Su kokiomis mintimis Jūs einate į „Revizoriaus“ sceną?

Šį spektaklį vaidiname vos kartą per metus. Prisipažinsiu, po tokių pertraukų eiti į „Revizoriaus“ sceną – baisoka. Bet, be abejo, tai vienas geriausių režisieriaus Rimo Tumino spektaklių.

Jums paantrintų ir aktorė Eglė Gabrėnaitė, kuri neseniai radijo laidoje „Ryto garsai“ sakė, kad „Revizorius“ – vienas nuostabiausių Rimo Tumino spektaklių. „Su šiuo spektakliu labai daug gastroliavome. Kai buvome Kolumbijoje, žiūrovai nepaleido mūsų, jie padarė didžiulę minią žmonių, ir mes ėjome pro tą minią. Jie plojo. Atrodė, kaip gali Kolumbija suprasti N. Gogolį, „Revizorių“. Jie klykė nuo pat spektaklio pradžios“, – prisiminė aktorė. 

Komedija „Revizorius“ su Arūnu Sakalausku, Egle Gabrėnaite ir visa žinoma Vilniaus mažojo teatro aktorių plejada jau greitai – 2018 m. kovo 25 d. Nacionaliniame dramos teatre ir balandžio 11 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose.

Aktoriai Arūnas Sakalauskas ir Eglė Gabrėnaitė rež. Rimo Tumino spektaklyje „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Aktoriai Arūnas Sakalauskas ir Eglė Gabrėnaitė rež. Rimo Tumino spektaklyje „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Aktorius Arūnas Sakalauskas rež. Rimo Tumino spektaklyje „Revizorius“. Martyno Siruso nuotr.
Scena iš rež. Rimo Tumino spektaklio „Revizorius“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.