Operą „Post futurum“ kūrę Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Sigitas Parulskis, Oskaras Koršunovas, Robertas Šervenikas ir Gintaras Makarevičius. Martyno Aleksos nuotr.

Kovo 2, 3 ir 10 dienomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – Gintaro Sodeikos operos „Post futurum“ premjera. Premjeros režisierius Oskaras Koršunovas atskleidžia, kad vizualiai turtingo pastatymo išeities tašku tapo žaismingas Sigito Parulskio pasiūlytų veikėjų – Dievo ir Šėtono – naratyvas.

„Post futurum“ spaudos konferencijoje O. Koršunovas akcentavo, kad kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika jau seniai buvo žengiama šiuolaikinės operos link. Muzikos vaidmuo nuo pat pradžių buvo reikšmingas daugeliui jų kurtų dramos pastatymų, o 1994 m. pasirodžiusį spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“ netgi galima būtų vadinti dadaistiniu miuziklu. 2006 m. Šventos Kotrynos bažnyčioje pristatyta kamerinė opera „Vinter“ – dar vienas logiškas žingsnis ta pačia linkme. Taigi „Post futurum“ kūrybinės laboratorijos priešistorė ilga, ir būtent ji suteikė kūrėjams ryžto pagaliau imtis tikros operos.

„Nuo pat pradžių, vos pradėjus diskutuoti apie būsimą kūrinį, prieš mus atsivėrė begalė temų. Šiuolaikinė opera jau savaime iššūkis, o čia dar prisidėjo solidi valstybinė proga... Nesinorėjo, kad gimtų vienkartinis proginis kūrinys, kuris jau kitą sezoną būtų priverstas trauktis iš repertuaro. Kad to išvengtume, teko suteikti gyvybės šimtmečio senumo įvykiams, apsamanojusį barzdoto Jono Basanavičiaus paminklą prikelti kaip jausmingą asmenybę. Visuose operos segmentuose reikėjo atrasti esminį „Archimedo tašką“, leidžiantį kitaip pažvelgti istorijon.

Ir tuo išeities tašku tapo S. Parulskio pasiūlyta matrica su Dievo ir Šėtono tarpusavio naratyvu. Joje sutilpo viskas: ir reikšmingos valstybės formavimosi scenos, ir nuo žiūrovų akių neslepiamos operos statybos, ir šiandienos pasaulio perspektyva, nes būtent iš jos į praeitį žvelgia Dievas ir Šėtonas. Finale Dievas taria Šėtonui: „Tai dieviškas žaidimas.“ Kaip tik šis dieviškas žaidimas leido mums su scenografu Gintaru Makarevičiumi nesivaržant džiaugtis teatrine materija, jungti įvairius žanrus. Jis tapo prielaida vizualiai turtingam, šiuolaikiškas technologijas integruojančiam pastatymui. Apskritai „vaizdo takelis“ operoje „Post futurum“ ypač svarbus.

Beje, realistinius Signatarų namus išvysite tik operos finale. Pastatas ryškėja pamažu – kartu su Dievo ir Šėtono statoma opera. O ji, kaip ir kiekvienas teatro kūrinys, pamažu iškyla iš apvalyto formų ir minčių chaoso“, – pasakojo O. Koršunovas.

Režisierius Oskaras Koršunovas. Martyno Aleksos nuotr.
Režisierius Oskaras Koršunovas. Martyno Aleksos nuotr.
Scena iš Gintaro Sodeikos operos „Post futurum“.