Kadras iš rež. Jeano-Pierre'o Melville'io filmo „Samurajus“ („Le Samouraï“, 1967 m.).

Šiais metais vykę „Žiemos ekranai“ tik dar kartą įrodė, kad prancūzų kinas yra reiškinys, atskleidžiantis tendencijas, perspektyvas, pagaliau – diktuojantis madas. Kaip yra gerų ir labai gerų kitų šalių filmų (tačiau jie sušvyti kaip vienetiniai), taip yra tiesiog prancūzų kinas kaip toks (savaime aišku, nelyginamas su holivudine produkcija), turintis savitą estetiką, nukeliantis į specifinius interjerus, atkreipiantis dėmesį į ypatingą rengimosi (drabužių), valgymo (prancūzų kine ypač dažnai veiksmas vyksta už stalo) kultūrą, išsiskiriantis natūralumu ir savita dinamika: daugybėje filmų tarsi nieko ypatinga nevyksta, filmas rutuliojasi lėtai, neišryškinant, o drauge neprimetant tam tikro žiūrėjimo kampo. Pastarasis dėmuo šių dienų prancūzų kine labai ryškus ir, galima teigti, vienas iš madingų (t. y. diktuojančių) elementų visam šiuolaikiniam kinui.

Filmuose mes jau įpratę matyti primestą matymo kampą ir empatiškai jį pasigauname, nes jis mums pasakoja, teigia, dažniausiai atskiria juodą nuo balto, moralizuoja ir t. t. Tačiau prancūzai, regis, pasuko kitu keliu kurdami (filmuodami) kasdienybę, jos rutiną ir nieko nevykimą, užpildydami aukštos prabos estetika ir laisve tiesiog žiūrėti – ne išgyventi, rūpintis, bijoti ar jaudintis, o žiūrėti. Toks filmas buvo parodytas ir pernykštėje „Scanoramoje“ (režisierės ir scenarijaus autorės Mios Hansen-Løve „Ateitis“), tokių filmų, be abejo, buvo ir šių metų „Žiemos ekranuose“. Žinoma, Vilniuje jų buvo parodyta kur kas daugiau, tačiau ir Kaune buvo galima pajusti, kuo alsuoja dabartinis prancūzų kinas.

Kadras iš rež. Mathieu Amalrico filmo „Barbara“ („Barbara“, 2017 m.).

Pavyzdžiui, dokumentinį filmą „Barbara“ režisierius Mathieu Amalric kuria aktorei ruošiantis vaidmeniui: vaidinsianti Barbarą ji repetuoja dainas, matuojasi kostiumus, mokosi gestų, kartoja scenas. Pamažu vaidmuo auga, plečiasi, užvaldo aktorę, o filmas – žiūrovą. Beje, „Barbara“ buvo 2017 m. Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ atidarymo filmu.

Kadras iš rež. Léonoros Serraille filmo „Sveiki atvykę į Monparnasą“ („Jeune femme“, 2017 m.).

Filme „Sveiki atvykę į Monparnasą“ (režisierė ir scenarijaus autorė Leonor Serraille) taip pat savo žiūrėjimo kampą rasti turi pats. Parodant pagrindinės veikėjos Polos nepavydėtiną situaciją – ji po ilgo laiko vėl Paryžiuje, atstumta mylimojo, be namų, be pinigų, išsižadėta motinos – daugiasluoksnis filmas pažeria įvairiausių žmogiškų santykių situacijų, nevienareikšmių jų sprendimo būdų ir juo labiau be nuorodos, kaip reikėtų, kaip turėtų būti. Maža to, režisierė kažkaip stebuklingai ir iš žiūrovo atima verdikto teisę, neleidžia jam vertinti, kviečia tiesiog žiūrėti be jokių nuostatų ar savosios tiesos į(si)prasminimo. Nenuostabu, kad šis filmas (beje, asmeninis šiųmečių „Žiemos ekranų“ favoritas) 2017 m. Kanų festivalyje pelnė „Auksinės kameros“ apdovanojimą, nors jaunos režisierės sukurtas filmo scenarijus yra baigiamasis darbas FEMIS kino mokykloje ir debiutinė pilno metražo kino juosta.

Kadras iš rež. Antoine’o Barraud filmo „Menininko portretas“ („Le Dos rouge“, 2015 m.).

Kaune atidarymo filmu pasirinktas irgi panašios stilistikos darbas – „Menininko portretas“, kurio vertimas gana keistas, nes prancūzų režisierius ir scenarijaus autorius Antoine Barraud jį pavadino „Le dos rouge“, o tai iš prancūzų kalbos išvertus būtų „Raudona nugara“, kuri yra pasikartojantis filmo leitmotyvas, simbolis, plėtojantis pagrindinį veikėją – Režisierių apsėdusią monstriškumo idėją tapyboje.

Nusisamdęs meno istorikę, jis lanko muziejus, ieškodamas monstro apraiškų, kurias atranda F. Bacono, L. Spilliaerto, Caravaggio ir kitų menininkų šedevruose. Tačiau svarbiausia, kad ir šis filmas liudija šių dienų prancūzų kino kūrėjų poziciją – kalbėti vaizdu. Ir kalbėti, pasakoti neišsakant savosios tiesos, apskritai leidžiant žiūrovui mintyse ne kalbėti, o klausytis, priimant, kontempliuojant, savireflektuojant filmo vaizdą – ne turinį, norimą išsakyti mintį, požiūrį ir t. t. „Menininko portrete“ monstras filmo herojaus-Režisieriaus galvoje įgauna pavidalą ant nugaros jam ryškėjant keistai raudonai dėmei – simboliui, daugiasluoksnėms interpretacijoms, arba – vizualiam vaizdui be jokių minčių.

Gal kiek keista, kad Vilniuje atidarymo filmas buvo išankstinė režisieriaus Erico Barbiero premjera „Aušros pažadas“, sukurta pagal to paties pavadinimo Romaino Gary knygą. Nors ir gerai sukaltas filmas, vis dėlto jis – iliustracinis, linijinio pasakojimo ir nelabai atspindintis šių dienų prancūziškojo kino tendencijas ar sprendimus, tačiau, žinoma, gali būti ir toks variantas, kai beveik nėra abejonės, kad filmas visiems (ypač – kviestiniams svečiams) patiks jau vien dėl R. Gary.

Kadras iš rež. Jeano-Pierre'o Melville'io filmo „Bobas Lošėjas“ („Bob le Flambeur“, 1955 m.).

Viena ryškiausių „Žiemos ekranų“ tradicijų – retrospektyviai pristatyti prancūzų kiną, ir jei kituose festivaliuose tai irgi yra daroma, tačiau kaip festivalio segmentas, o „Žiemos ekranuose“ tai yra lygiavertė festivalio dalis. Taigi tryliktajame prancūzų kino festivalyje buvo galima pamatyti senus Jeano-Pierreo Melvillio (neseniai buvo minimos 100-osios režisieriaus gimimo metinės) filmus: nuo pirmosios dokumentinės juostos „Klouno gyvenimas“ iki šedevru laikomo „Samurajaus“.

Tiesą sakant, žodis „senas“ kalbant apie gerus meno kūrinius yra gana klaidingas, nes žodyje yra ir neaktualumo konotacija, kuri visiškai netinka, tarkim, žiūrint J. P. Melvillio filmą „Leonas, Morenas. Kunigas“, sukurtą 1961 metais, tačiau jame tikėjimo, gundymo klausimai svarstomi itin naujai, atskleidžiant už ateistės ir kunigo pokalbių apie religiją, filosofiją, politiką glūdintį dviprasmišką vyro ir moters santykį.

Kadras iš rež. François Truffaut filmo „Žiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“, 1962 m.).

Antroji festivalio retrospektyva buvo skirta pernai mirusios aktorės Jeann Moreau atminimui. Vien kino juosta „Žiulis ir Džimas“ (režisierius Francois Truffaut) parodo nenuginčijamą aktorės talentą: jos sukurtas legendinis pašėlusios Katrinos vaidmuo ir berniukiška išvaizda išjudino iki tol kino ekranuose įsigalėjusį stereotipinį moters įvaizdį, taip pat „Žiulis ir Džimas“ yra tapęs filmu, žyminčiu Naujosios bangos pradžią.

Taigi nebus per didu teigti, kad, susipažinus su prancūzų kinu, jo jau niekad nepamirši ir kažkelintuoju pojūčiu imsi jausti ne tik jo išskirtinumą, vertę, bet ir nuolatinį poreikį.