Pedro Lastra/Unsplash.com nuotr.

Witold Gombrowicz „Lenkiški prisiminimai“. Vilnius: Odilė, 2017. Vertėja Irena Aleksaitė.

Witoldas Gombrowiczius (Witold Gombrowicz; 1904–1969) – lietuvių kilmės lenkų rašytojas. Jo „Lenkiški prisiminimai“ – vienas įspūdingiausių XX amžiaus Vidurio Europos intelektualinių tekstų, iki šiol beveik nepažintas Lietuvos skaitytojų. „Prisiminimai“ gimė radijo stoties „Laisvoji Europa“ užsakymu ir buvo skirti skaityti per radiją. Todėl apie esminius dalykus čia kalbama laisvu, šnekamuoju, kartais netgi liežuvautojo stiliumi. Meno ir literatūros pasaulis, politika, moterys, aristokratija ir inteligentija, jauno žmogaus branda – tai temos, kurios aptariamos šmaikštaus, atviro ir kandaus kritiko žvilgsniu.

„Gombrowiczius – tai proto šaunumas. Galbūt ši savybė remiasi drąsa negailestingai atmesti viską, kas nelabai svarbu, pasiliekant tik tai, kas svarbu iš tikrųjų. Kolegos literatai prieš karą supę jį Varšuvos kavinėse, buvo girti vaikai miglose, jis ne.“ – Czesław Miłosz

„Matote, aš esu toks keleivis, kuris sėdi krėsle; krėslas stovi ant dėžės; dėžė guli ant ryšulių; ryšuliai vežime; vežimas laive; laivas vandeny. Bet kur yra tvirtas pagrindas po kojomis ir koks tas pagrindas – nežinia.“

„Dėl savęs neturėjau jokių iliuzijų – žinojau, kad esu psichikos luošio atmaina, kuriam normali egzistencija nepasiekiama, kuris turi ieškoti savo kelio. Jautrumas, vaizduotė, kompleksai, baimės, įkyrios idėjos persekiojo mane juo smarkiau, juo labiau buvo slepiamos, ir gal kaip tik todėl man buvo taip blogai, kad iš pažiūros atrodžiau gana sveikas ir netgi patenkintas savimi. Bet, kaip Dievą myliu, man nebuvo tiesaus kelio – žinojau, kad jei nepateisinsiu savo ir kitų lūkesčių, jei kaip nors ypatingai nepasižymėsiu, man neliks nieko kito kaip tik nusiristi į paprasto degenerato lygį.“

„Ir šiandien man patinka prieš menininkus rodytis kaip buržujui, o prieš buržujus kaip menininkui – kad panervinčiau.“

Dalinamės W. Gombrowicziaus knygos „Lenkiški prisiminimai“ ištrauka.

---

Tad jau žinote, kad 1928 m. studijuodamas Paryžiuje jokiuose muziejuose nesilankiau, niekuo nesidomėjau, o visas mano buvimas ten buvo vaikštinėjimas po Paryžiaus gatves ir žioplinėjimas. Juk reikėjo kuo nors užsiimti. Kai čia apie tai pasakoju, argentiniečiai, kuriems ilgus metus tenka rinkti pinigus kelionei į Ville Lumière, griežia dantimis.

Tačiau tas abejingumas Paryžiui buvo apsimestinis.

Širdies gilumoje tai buvo negailestingas karas – ir tas mano susidūrimas su Paryžiumi prasidėjo, keistas dalykas, per azijietį, kiną Šu, su kuriuo atsitiktinai susipažinau studentiškame restoranėlyje Bul Miše, kai abu ėjome iš Bacho koncerto. Tasai Šu, kuris švelniai vadinamas mon choux, nusivedė mane į vieną kavinę netoli Panteono ir supažindino su savo draugeliais. Kodėl tuomet nekreipiau dėmesio į jų pavardes? Veikiausiai šiandien ne vienas jų prasimušė į žmones. Tai buvo nervingas, gyvas, smarkus, beatodairiškas jaunimas, puikiai formuluojantis mintis – daugiausiai prancūzai, bet buvo ir italų, rumunų, ispanų, neišvengiamai amerikiečių ir jaunuolių iš egzotiškesnių kraštų.

Net užsukdavo keli kunigai, spėju, labiau dėl malonumo diskutuoti, ne tik dėl kovos su netikinčiaisiais. 

Laikiausi labai santūriai. Instinktas patarė man nelįsti į akis ir nesistengti pasirodyti – buvau patenkintas, kad esu laikomas anglu. Bet vieną vakarą tarp manęs ir jų kilo toks susidūrimas: 

– Ar jums patinka Paryžius?

– Šiaip sau. Tiesa, nieko neapžiūrėjau ir niekur nesilankiau.

– Kodėl?

– Nemėgstu stovėti priešais pastatus užversta galva ir apskritai apžiūrėjimai man kelia nuobodulį ir slegia.

Po kurio laiko prie tos temos grįžome.

– Vadinasi, Paris jūsų akyse ne kažin ko vertas? 

– Iš tikrųjų... šiaip sau... ne itin...

– O ką? Jums nepatinka perspektyva nuo Santarvės aikštės? Man į galvą atėjo Boy’aus dvieilis „Šiandien žmogus gero tono gėdijasi savo salono“ ir išverčiau jį į prancūzų kalbą. Žinoma, pagarbiai žiūriu į visas tas gotikas ir renesansus. Tik gaila, kad žmonės ne kažin kokie, à sa hauteur... Tiesą sakant, paryžiečiai labiau negražūs ir be žavesio, ir...

Čia jau ant manęs pradėjo šaukti. Paryžiečiai be žavesio!

– Taip, – atsakiau. – Deja, taip! Jie pernelyg gerai žino, kad turi šarmo ir kad Paris yra nuostabus. 

Tie visi prancūzų esprit – tokie įkyrūs! Ir tikrai nesu pa­ ryžietiško skonio gerbėjas. Damų tualetai manęs nežavi, jie pernelyg elegantiški, pernelyg stilingi, damos tarsi išėjusios iš žurnalo ir pasidažiusios lūpas... Paryžiui trūksta tyrumo ir gaivos. O visas tas jūsų menas kažkoks kvailas. O visa ta jūsų amour, ta paryžietiška meilė yra kažkoks buržuazinė chalatinė procedūra, nuo kurio norisi vemti! Pasibjaurėtinas miestas, ką čia ir kalbėti! 

Šią diatribę susirinkusieji išklausė džiaugsmingai. Jie baisiai mėgo diskutuoti, bet iš esmės skendo Bergsono filosofinėse įmantrybėse arba anarchizme. O čia pasitaikė įdomi tema ir priešininkas, su kuriuo gali papramogauti. Tokioje draugijoje visada atsiranda specas traukti per dantį, išjuokti – ir aš patekau į  rankas ilgšiui, atrodančiam kaip Don Kichotas, tik kad miniatiūrinis ir jaunesnis.

Mais, quand même! Mais c’est épatant!

Atsidūriau nepavydėtinoje padėtyje – vienas prieš gaują mėgstančių pasityčioti ir labai savimi pasitikinčių tipų, vienas su savo provincialiu požiūriu ir, be to, su savo prancūzų kalba, kuri, žinoma, nebuvo labai prasta, bet negalėjo spėti paskui jų lanksčią ir guvią kalbėseną. Suvokiau, kad turiu būti inteligentiškas, kad negaliu sau leisti nė žiupsnelio neinteligentiškumo, kad inteligentiškumas turi reikštis ne tik mano žodžiais, bet ir kalbėjimo, klausymosi būdu, žvilgsniu... Atėjo laikas išbandyti savo lenkiškus, pamažu augančius protingumus!

Užuot polemizavęs su visais, kreipiausi tik į tikrus paryžiečius, apeidamas svetimšalius – ir išreiškiau nuostabą, kaip jie galį atlaikyti kvailumo ir snobizmo atmosferą, tvyrančią aplink Paryžių.

– Jumis dėtas išprotėčiau! Kaip galima atlaikyti tą idiotišką gėrėjimąsi net prasižiojus, užversta galva, tas frazes, nuvalkiotas iki begalybės, tą snobizmą, kurį nuolat kursto minios užplaukiančių turistų, tą prasčiausios kokybės estetizmą?! 

Mano manevras pasirodė esąs gana sėkmingas. Studentai iš kitų kraštų puolė protestuoti tučtuojau ir susierzinę, o tai dar labiau suartino mane su prancūzais – ir po valandėlės jau buvau vienoje pusėje su jais, mes grūmėmės su įniršusiais rumunais ir turkais. Tai truko neilgai, bet leido man rasti su jais bendrą kalbą. Pamažu šioji pramoga darėsi vis rimtesnė, ir galiausiai į kavinukę ateidavome kaip į mūšio lauką, kad pradėtume kovą, trunkančią kelias dienas, ir nematydami pabaigos.

Man tai turėjo milžinišką reikšmę. Kaip lenkas, kaip silpnesnės kultūros atstovas turėjau ginti savo suverenumą – negalėjau leisti, kad Paryžius mane įveiktų! Tų kovų metu pastebėjau, kad iki šiol džiaugtis Paryžiumi, išnaudoti Paryžių man trukdė būtent poreikis išlaikyti nepriklausomybę, orumą ir išdidumą, trukdė baimė tapti mokiniu, mėgdžiotoju, pasekėju, susižavėjėliu, tamsuoliu. Man buvo labai reikšmingos tos karštos diskusijos, toje mažoje kavinukėje Bul Miše, prie to staliuko kampe – ten tada sučiupau jautį už ragų, jautį, su kuriuo paskui ne kartą teko grumtis, vakarietiškos viršenybės jautį.

Viską matau, tarsi tai buvo vakar – prie sienos stovi sofutė, ant jos sėdi kažkokie tipai, kurie juokiasi iš mūsų ir įsiterpia į pokalbį; iš šalies, nes sėdi prie kito staliuko, disputuose dalyvauja kunigas, abatas Barselosas, katalonas, poetas, o mes įsitriukšmavę šešiese ar septyniese su kinu mon choux. Priešais buvo cukrainė, iš jos vienas iš mūsų atnešdavo šokoladukų, gaunamų dėl ypatingų santykių ir priemonių, juos suvalgydavome po stalu, kad nepastebėtų monsieur Vincentas, budintis už mūsų kavinės baro. 

Dialektika yra išradimų motina. Tada atradau tinkamą polemikos su Paryžiumi metodą... kuris ne tik man buvo ir iki šiol tebėra mirtinai reikalingas... Pasiklausykite neseniai vykusio pokalbio su netoliese esančio Tukumano universiteto studentais Argentinos mieste Santjago del Esteras. 

– Europa kultūriškai mus prislėgė! – sakė studentai. – Neduoda mums gyventi! Nenorime mėgdžioti Europos! Bet negalime kelti maišto, nes esame nesubrendę. Tačiau niekada nesubręsime, jei nemaištausime. Užburtas ratas! 

– Nieko panašaus, – atsakiau. – Yra vienas būdas, labai paprastas, tik kol kas Amerikai tai neatėjo į galvą. 

– Koks? 

– Nieko nėra lengvesnio. Kultūra visai nereikalinga tam, kad pasijustum viename lygyje, pavyzdžiui, su Paryžiumi. Tiesiog jei negalite įrodyti savo paryžietiško lygio subrendimo, pabandykite įrodyti, kad Paryžius yra nesubrendęs kaip jūs! Tuoj įrodysiu, kad tai anaiptol ne paradoksas. Kaip jums atrodo – kur žmonės pasako daugiau kvailysčių? Paryžiuje ar Santjago del Estere? 

– Na, nėra ko abejoti, aišku, Santjago del Estere.

– Tikrai? O man atrodo, kad atvirkščiai. Nes Santjago del Estere kalbamasi apie konkrečius dalykus – derlių ar kaimyno dukters elgesį, tai yra apie tai, ką visi išmano, o Paryžiuje kalba-ma apie egzistencializmą, Schönbergo muziką ar fizikos teorijas, kurių niekas nesupranta ir kurios viršija garbių Paryžiaus buržujų protines galimybes. Kitaip sakant, Paryžiuje daugiau kultūros nei Santjago del Estere.