Baronas Leonas von der Roppas savo darbo kabinete Pakruojo dvare. Paveikslą nutapė Adelhaid von der Ropp.

Mielam skaitytojui pristatau dar vieną Lietuvos Roppą, vardu Wentas. (pirma publikacija apie Roppų šeimą) Straipsnyje aptariamų įvykių laikas – tarpukario ir okupuota Lietuva iki1944 metų. Vieta – šiaurės Lietuva. Pagrindinis veikėjas – baronas Wentas von der Roppas. Jei ne nacių užsienio politika ir Antrasis pasaulinis karas Europoje, mūsų herojus gal taip ir būtų likęs dvaro valdytoju ir senųjų tradicijų puoselėtoju. Pakruojo dvarą ir kitus Roppų dvarus aplankę mūsų dienų Roppai, tarsi puse lūpų mesteli frazę: jei ne Antrasis pasaulinis karas ir visa ta karo mėsmalė, tai šios vietos galėjo būti mūsų namai. Tokia dabartis, bet grįžkime į praeitį.

Pasak Pakruojo apylinkių žmonių pasakojimų (kuriuos sunku patikrinti, bet dėl to, tie pasakojimai gal tik dar įdomesni), iki visiško laimės įsikūnijimo Wentui trūko Leono von der Roppo palikimo – Pakruojo dvaro. Tačiau Pakruojo dvarą Leonas užrašė kitam – brolio sūnui Juliui. Kaip, tie patys Pakruojo apylinkių žmonės pasakojo, Leonui netiko Wento žmonos kilmė. O Julius Leono valią dar galėjo išpildyti. Tai yra išsirinkti ir vesti tinkamą partiją – vokiečių kilmės aristokratę. Bet tai tik kalbos, ar ne? Pasigilinus į neteisėtą Wento veiklą, kažin ar jam taip jau sopėjo dėl negauto dvaro. Nes gaunamų pinigų kiekis ir statusas antivalstybinėje organizacijoje, vėliau ir oficiali karjera – Wentui galėjo prilygti, gal net ir atstoti kažkada negautą palikimą. Bet apie viską iš pradžių.

Wentas Achimas Maxas Freiderichas baronas von der Roppas gimė 1903 metais Lietuvoje, Birjagalos dvare (Pakruojo rajonas). Birjagalos dvaras nuo 18 amžiaus pabaigos priklausė baronų von der Roppų šeimai. Mirė Wentas 1975 metais Vysbadene (Vokietija).

Pakruojo dvaras, XX amžiaus pirma pusė. Nuotraukos autorius nežinomas.

Po Wento tėvo Alfredo mirties teismo sprendimu Alfredo našlei ir vaikams padalijamas turtas. Wentui atiteko tėvo valdytas Radvilionių dvaras (Radviliškio rajonas) su Amalijos palivarku (Radviliškio rajonas). Tai kaipgi Wentas, gavęs tėvo paliktą dvarą, atsidūrė Pakruojo dvare? 1923 metų žemės reformos metu didžioji dalis Radvilionių dvaro žemių buvo paimta į žemės fondą. Žemės fondas turėjo naujakurius aprūpinti žeme. Vietoje turėtų 766 hektarų palikti apie 186 hektarai dvaro žemės. Wentas ir toliau liko Radvilionių dvaro savininkas. Tačiau jo paties su žmona Stanislava ir dukromis gyvenamoji vieta tapo Pakruojo dvaras.

Tolimą giminaitį, Wento senelis ir Leonas buvo pusbroliai, priėmė Pakruojo dvaro šeimininkas Leonas von der Roppas. Wentas Pakruojo dvare buvo reikalingas. Leonas buvo silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus. Prižiūrėti ir valdyti didžiulį ūkį jam reikėjo pagalbininkų. Jaunas ir energingas Wentas užsiėmė dvaro valdymu. Jo šeimyna, žmona Stanislava, dvi mažos dukrelės Dagmara ir Benita turėjo įnešti gyvybės į nusistovėjusį senjorų Leono su seserimi gyvenimą. Na, o Radvilionių dvaro likimas buvo panašus į daugelio Lietuvos dvarų likimą. Nei nacionalizacija, nei sovietinė tvarka Radvilionių neaplenkė. 1941 metais Radvilionių dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo čia įkurtas Draugo tarybinis ūkis.

Pakruojo dvaro interjeras, XX amžiaus pirma pusė. Nuotraukos autorius nežinomas.

Taigi, Wentas su šeimyna rado namus Pakruojo dvare. Nelengva atkurti dvariškių kasdienybę. Mus pasiekia kelios šykščios detalės. Prižiūrėti mažosios baronaitės Dagmaros buvo pristatyta dvaro vežiko, kūčerio, Jacevičiaus dukra Julijona. Dvaro šeimyna dažnai važiuodavo pas gimines į Panevėžį. Iš Panevėžio buvo kilusi Wento žmona Stanislava. Auklė Julijona važiuodavo kartu. Baronaitės Dagmaros kambarys buvo dvaro rūmų antram aukšte. Žiemą Dagmara žaisdavo dvaro žiemos sode. Vėliau, gimus Benitai, auklė buvo prašoma užsiimti su abiem mergaitėm, likti nakvoti kartu. Galimas daiktas, taip norėta kad baronaitės pramoktų kalbėti lietuviškai. Na, o, Wentui von der Roppui lietuvių kalba, matyt, nebuvo svetima. Žinoma, kad Wentas patentavo išradimą. Lietuvos Technikos bibliotekos elektroniniame puslapyje, patentinės informacijos skyriuje, galima rasti informaciją apie išradimus Lietuvoje iki 1940 metų. Baronas Wentas von der Roppas savo išradimą patentavo 1937 metais. Patento Nr.760. Užpatentuota – guminė sagutė baltiniams. Kartu su kitomis išradėjų pavardėmis 1937 metais tai paskelbta Valstybės žiniose.

Tačiau soti, rami ir nusistovėjusi dvaro kasdienybė rami atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Mūsų herojus Wentas užsiėmė kriminaline nacių agento veikla Lietuvoje. O naciams užėmus Lietuvą jis padarė svaiginamą karjerą ir tapo aukštu pareigūnu.

Tarpukario Lietuvoje nacistinės idėjos buvo skleidžiamos per Lietuvos vokiečių kultūrinę sąjungą (Kulturverband der Deutschen Litauen). Ši organizacija Lietuvoje įkurta 1924 metais, o nuo 1931-ųjų tapo nacistine. Kulturverbando veikla buvo finansuojama iš Vokietijos. Per metus vidutiniškai finansavimas siekė apie 160 tūkstančių litų. 1939 metais lietuviškasis Kulturverbandas gavo rekordinę 264 tūkstančių litų sumą. Lėšos buvo skiriamos Kulturverbando narių atlyginimams. Taip pat vokiečių karių kapų tvarkymui. Vokiečių knygynui. Studentų, remiamų Kulturverbando, stipendijoms. Laikraščio leidimui. Ir beprocentinėms paskoloms. Paskolos buvo teikiamos vokiečių kilmės ūkininkams.

Pakruojo dvaro kolonų salė. XX amžiaus pirma pusė. Nuotraukos autorius nežinomas.

Po žemės reformos Lietuvoje didieji ūkiai neteko žemės, sumenko iki tol nemažas pajamas davusi ūkinė veikla. Todėl iš nacių Vokietijos gaunamos lėšos leido lengviau atsikvėpti finansinių nepriteklių kamuojamiems vokiečių kilmės Lietuvos ūkių valdytojams. 1939 metais Kulturverbando organizacijoje įsteigtas slaptas SA (Sturmabteiling) skyrius. Pirminė SA narių, kitaip smogikų, paskirtis nacių Vokietijoje buvo riaušių kėlimas ir muštynės su komunistais. Lietuviškasis SA skyrius turėjo priversti Lietuvos vokiečius palikti Lietuvą ir keldintis į naujai užkariautas nacių Vokietijos žemes. Wentas fon der Roppas, baigęs nacių vadų kursus Vokietijoje, gavęs apibūdinimą kaip lojalus nacis, buvo priimtas į SA smogikus ir užsiėmė vokiečių kilmės asmenų iškeldinimo (repatrijavimo) iš Lietuvos veikla.

1939 spalio mėnesį, po 1939 08 23 Ribentropo Molotovo sutarties pasirašymo, Hiltleris paragino vokiečių kilmės asmenis grįžti namo į Reichą. Organizuojant vokiečių kilmės asmenų iškeldinimą iš Lietuvos buvo sukurtas nemenkas aparatas. Prie lietuviškojo Kulturverbando įkurtas Iškeldinimo komitetas turėjo surinkti duomenis apie Lietuvos vokiečius. Veikiant prieš Lietuvos valstybės įstatymus buvo surašytas Lietuvos vokiečių valdomas turtas, įvertintas po iškeldinimo Lietuvoje liksiantis turtas. Taip pat Lietuvos vokiečiai buvo raginami parduoti turtą, apsirūpinti drabužiais ir vertingais daiktais, pasiruošti kelionei.

Istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė Iškeldinimo komitetą tiesiai šviesiai vadina represine organizacija. Kuri grasino, psichologiškai spaudė ir kitaip kontroliavo Lietuvos vokiečius ir Lietuvos liuteronus. Ar galima nevažiuoti, klausimas nebuvo keliamas. Buvo naudojamasi neteisėtom priemonėm, siekiant paveikti vokiečių kilmės asmenis palikti Lietuvos teritoriją. Na, o Iškeldinimo komiteto, represinės ir kontroliuojančios, organizacijos smaigalyje mus pasitinka baronas Wentas von der Roppas, 1940 metais paskirtas Šiaurės Lietuvos Iškeldinimo komiteto viršininku. (Visa Lietuva buvo padalinta į šiaurės ir pietų iškeldinimo sritis.) Galimas daiktas kad Šiaurės Lietuvos Iškeldinimo komiteto būstinė veikė Pakruojo dvare. Faktinis Pakruojo dvaro šeimininkas buvo dvaro paveldėtojas, Julius von der Roppas. Jau 1941 metų pradžioje Kulturverbando veikla sustabdyta, nelegaliai veikęs Iškeldinimo komitetas buvo išardytas. Iškeldinimo politika pradėta vykdyti viešai, represinė organizacija tapo neparanki oficialiai nacių politikai.

Pakruojo dvaro interjeras, XX amžiaus pirma pusė. Nuotraukos autorius nežinomas.

Vykdęs iškeldinimą, pats Wentas von der Roppas Lietuvos palikti neskubėjo. 1941 metų rugsėjo pabaigoje Radvilionių dvarą aplankė kultūros apsaugos paminklų įstaigos darbuotojai ir aprašė, antspaudavo į užsienį leidžiamus išvežti Wento daiktus. Vadinasi, 1941 metų rugsėjo pabaigoje Wentas dar buvo Lietuvoje. Tais pačiais 1941 metais Wento von der Roppo kelias veda netoli, į Karaliaučių. Kur, jau neveikiančios Kulturverbando organizacijos buvę valdybos nariai įsteigė Lietuvos vokiečių apgyvendinimo valdybą. Vadovu paskirtas Wentas. Nacių okupuotos šalys turėjo tapti naujomis Vokietijos žemėmis. Lietuvos teritorijos gyventojai turėjo būti iškeldinti iš vokiečių kilmės asmenims numatyto ruožo Lietuvoje.

Marijampolė, Kėdainiai, Panevėžys iki Latvijos sienos, Jurbarkas, Raseiniai, Kelmė ir Šiauliai iki Latvijos sienos turėjo būti apgyvendinti čia perkeltais vokiečių kilmės asmenimis. Karaliaučiuje sukurta organizacija oficialių nacių pareigūnų buvo panaikinta. Tačiau, organizacijos nariai pervesti į oficialų, nacių įkurtą Lietuvos kolonizacijos štabą. Wentas von der Roppas paskirtas nacių okupuotos Lietuvos generalinio komisaro Teodoro von Rentelno patarėju, atsakingu už Lietuvos apgyvendinimą vokiečiais. Oficialiai Wento pareigybė vadinosi taip – Generalinio komisariato Politikos skyriaus vadovas SS Hauptšturmfiureris ( Hauptsturmführer), pareigybė prilygo armijos kapitonui.

Kartą išgirdau komentarą, kad Roppai yra padarę ir gražesnių, vertesnių darbų nei Wento von der Roppo veikla Lietuvoje 1939–1944 metais. Dėl to nekyla abejonių. Vien ko vertos Roppų sukauptos ir iki šiol Lietuvoje saugomos meno kolekcijos, inovacijos, indėlis į šiaurės Lietuvos architektūrinį paveldą. Tad, jei sutarsime kad pažinimas yra jėga, tai kviečiu pažinti Roppus.