Kristina Sabaliauskaitė. Roko Darulio nuotr.

Ar galima literatūros kūrinyje atkurti vaizduotę? Kokią reikšmę prarastų pasaulių rekonstrukcijai turi mokslinis tyrimas? Ko negalima perskaityti archyvuose? Į šiuos ir kitus klausimus Vilniaus knygų mugėje atsakymų ieškojo Londone gyvenanti rašytoja, menotyrininkė, tetralogijos „Silva rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, filosofas, antropologas Gintautas Mažeikis.

„Man atrodo, šiais laikais mokslas ir menas atsiskyrę. Dėl to turbūt reikėtų kaltinti romantizmą, menininko genijaus įvaizdį: bohemišką, iracionalų, demonų, ekstazių ir mūzų aplankomą mistišką kūrėją. XVII amžiuje menas ir mokslas arba menas ir technologija kaip mokslų dalis buvo aiškiai, glaudžiai susiję. Pavyzdžiui, olandų tapytojo Jano Vermeerio tapyba nebūtų tokia, kokia yra, jeigu joje nebūtų mokslo. Šis dėmuo mene visą laiką buvo labai svarbus“, – tvirtino K. Sabaliauskaitė, savo istoriniuose romanuose sujungusi istorijos mokslą ir literatūros meną.

Lietuvoje mokslininko-menininko tipažas yra gana retas. Jis dažniau pasitaiko anglosaksiškoje kultūroje, kuri, kaip rašytoja patikino, ją šiek tiek įkvepia. Tačiau būti mokslininku-menininku kartu reiškia ir didžiulę prabangą: tai reikalauja pragariškai daug darbo, laiko, atsidavimo, o šis procesas praktiškai neatneša jokios komercinės grąžos. K. Sabaliauskaitė palygino: neretai jai tenka perskaityti 50 knygų, kad parašytų penkias eilutes. 

G. Mažeikis atkreipė dėmesį, kad eksperimentiškai galima ištirti, tarkime, šarvų tvirtumą, nuodų poveikį, kai ką galima atrasti nerašytiniuose archyvuose, o kai ką – patikrinti fiziškai eksperimentiškai. Tačiau yra tam tikros sferos, kurias sunku nustatyti eksperimentais. Viena tokių – vaizduotė. Ar galima ją rekonstruoti?

K. Sabaliauskaitės nuomone, galima stengtis tai daryti. Tetralogijoje „Silva rerum“ jai teko aprašinėti istorinį personažą Martyną Mikalojų Radvilą, kuris mus pasiekia kaip išprotėjęs princas.

„Tai buvo, be abejo, aukščiausios prabos intelektualas, muzikos virtuozas, mokėjęs daug kalbų, net hebrajų, filosofas, alchemikas. Man buvo įdomu suprasti, kokia psichine liga jis serga. Simptomų aprašymais pasidalijau su dviem psichologijos specialistais. Jie patvirtino, kad tai yra chrestomatinis bipolinis sutrikimas, kurio ištakų reikia ieškoti ankstyvoje paauglystėje. Vėliau šio personažo biografijoje aptikau šį sutrikimą lėmusią gilią emocinę traumą“, – pasakojo menotyrininkė ir pridūrė, kad kaip metodo aktorius turi pabandyti lįsti po savo personažų oda ir atkurti tas jausenas, suprasdamas, kad aprašomų istorinių veikėjų žinios daugeliu atvejų buvo menkesnės nei mūsų šiandien. 

VDU filosofo G. Mažeikio pastebėjimu, visa tai dar labiau komplikuoja mūsų įsivaizduojamą humanitarinių mokslų laboratoriją: nepakanka ištirti, išbandyti, išmanyti detales, reikia bendradarbiauti su ekspertais. Tai tampa ištisu laboratorijų cechu, kurio pagrindu jau galima rašyti istorinį romaną. Tam, kad savo mokslinius tyrinėjimus galėtų perkelti į literatūrą, K. Sabaliauskaitė taikė biopsijos metodą.

Garsus istorikas Normanas Daviesas yra atkreipęs pačios rašytojos dėmesį, kad ji aprašanti vidutinio sluoksnio personažus ir jų interakciją su kitais luomais. Tai galima pavadinti biopsija – audinio mėginio paėmimu iš to meto istorinio kūno, istorinio audinio. N. Davieso nuomone, vidutinioko personažas gali daugiau pasakyti apie realų istorijos funkcionavimą, tapatybes, kalbos vartosenas, atskleisti, kaip apskritai paprastas žmogus jautėsi tarp istorijos dantračių.

„Silva rerum“ romanuose aptinkame paralelių ir su dabartimi: kyšininkavimo, korupcijos, apgaulės atvejų. Anuomet taip pat imti milijoniniai kyšiai, o humanistikai ir mokslui pinigų būdavo gailima.

„Vyskupas Masalskis įsteigia Edukacinę komisiją, likviduoja Jėzuitų ordiną, iš šios aferos pasisavindamas milijonus, bet diplomatijai pinigų gaili, derasi dėl kiekvienos nupirktos sidabrinės lėkštės. Tai akivaizdi paralelė su mūsų laikais: neinvestuojame į savo šalies statusą, reprezentavimą pasauliniu mastu“, – konstatavo K. Sabaliauskaitė.

Ji prisipažino, kad „Silva rerum“ ciklas gimė iš nusivylimo, kad puikūs mūsų istorikų darbai funkcionuoja siaurame kolegų intelektualų rate, kad nugula bibliotekose į periodinius mokslinius leidinius. Rašytojos teigimu, mūsų visuomenė vis dar gyveno sovietmečio istorinio švietimo suformuotomis klišėmis apie sulenkėjusius bajorus, kurie pragėrė valstybę, ir 300 metų trukusį nuosmukį: „Nieko sau nuosmukis, ar ne? Norėjosi tą mitą išsklaidyti, atlikti kokybišką mokslo ir literatūros meno sintezę. Mano laboratorija, beje, buvo kilnojama, nes važiavau į tas vietas, kurias aprašiau. Kitaip nebūtų rezultato. Jeigu skaitau istorinį romaną ir užkliūvu už akivaizdžios nesąmonės, man skaitymo malonumas sugadintas. Stengiausi, kad to neįvyktų mano kūriniuose.“

VDU profesorius išskiria du rašytojų tipus: vienas jų kliaujasi tik savo vaizduote, tokiam nereikia nei archyvų, nei laboratorijų, nei bendradarbiavimo su ekspertais. Kitas kūrėjas, kaip K. Sabaliauskaitė, užsiima nuodugniais moksliniais tyrimais. Ar galima čia įžvelgti konfliktą?

„Visą laiką kartoju: jeigu kūrinys labai geras literatūriškai, prieš tokius dalykus galima prisimerkti. Bet jeigu visiškai neatlieki jokių mokslinių tyrimų ir neįjungi intelekto, kliaujiesi tik žodžių įtaiga, išlaisvinta vaizduote, gero kūrinio veikiausiai neparašysi. Tam reikia įdėti daug darbo“, – meno ir mokslo santykį istoriniame romane apibūdino Vilniaus knygų mugės viešnia.