Stanislovas Žvirgždas

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Kai baigiau mokyklą, dėdė padovanojo fotoaparatą. Tai va tada aš ir užsikabinau. Pirmą atlyginimą už fotografo darbą gavau dar gyvendamas kolūkyje. Uždirbau tada 100 rublių – vestuves fotografavau. Nebuvo aplink nė vieno fotografo, tai mane prisiprašė“, – šiandien pasakoja Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, daugybės tarptautinių parodų dalyvis, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas, pokalbiui pasiūlęs prisėsti  tiesiog kur nors ant palangės Vilniaus universiteto centrinių rūmų koridoriuje.

Kai menas turėjo girdyti milicininko arklį

Meninė fotografija Lietuvoje atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau to meto fotografai nė patys nesusivokė, kad užsiima menine veikla. Ją kone galutinai įtvirtino daug vėliau Lietuvoje susikūrusi fotomenininkų sąjunga. Šiaip fotografavo tik mėgėjai, išskyrus kelis profesionalus. Vienas iš tokių – Vytautas Augustinas. Jo nuotraukas nebūtų gėda parodyti ir šiandien. Tačiau, kaip ir daugelis sovietmečio fotografų, jis irgi yra padaręs visokių kadrų… Kadangi dirbo policijos fotografu, yra keletas iš reikalo padarytų nuotraukų, kuriose, pavyzdžiui, policininkas girdo arklį ar remontuoja motociklą. Man įdomus tas ideologizavimo klausimas. Garsūs autoriai fotografavo, pavyzdžiui, veteranų eiseną Gedimino (tuo metu Lenino) prospektu. Jų niekas nevertė. Tačiau algos buvo labai mažos, o fotografuojama buvo pagal užsakymus. Taigi norint išgyventi, reikėjo kažkaip verstis, nes ir aparatūra brangiai kainavo.

Aš pats esu tokių nuotraukų padaręs. Fotografavau ir darbininkus garbės lentai, ir ko ten tik nedarei žmogus. Tačiau manęs niekas nevertė. Aš galėjau ir toliau daryti tik peizažų atvaizdus. Tikriausiai labiau ir linkau prie jų, nes buvo mažiau cenzūruojami.

Medalis už valdžiai per tamsų Vilnių

Kitas klausimas, ar fotografuodamas vien peizažus, būčiau turėjęs juos kur dėti sovietmečiu. Valdžiai neįtikdavo net, atrodytų, visai nekaltos nuotraukos.

1980 m. prastu, lietingu oru vertikaliai su panoramine kamera fotografuodavau Vilniaus kiemus. Kai seniai nedažytos pastatų sienos sušlampa, labai išryškėja ant jų esančios dėmės, jos pasidaro aktyvios. Ciklą sudarė 5 darbai. Aš pateikiau tą ciklą Fotografijos meno draugijoje veikusiai meno tarybai, kad galėčiau eksponuoti parodoje. Buvau baisiausiai sukritikuotas, kad tokie tamsūs vaizdai, ir dar su juodais porėmiais. Mane pasikvietė pirmininkas ir paaiškino, kad dabar miestas jau yra išdažytas gražiai, ir pasiūlė fotografuoti naujus rajonus: Lazdynus, Karoliniškes, kurie buvo gavę Lenino premiją. Tačiau man tai neįdomu – aš ir nefotografavau. Paskui, jau 1983 metais, kolega Rimantas Dichavičius važiavo į Taliną. Ten buvo paroda, skirta kažkokioms sovietų valdžios metinėms. Vadinosi ji labai propagandiškai: „Tarybų šalis ir liaudis“. Jis mano ciklo nuotraukas nuvežė į tą parodą. Ten buvo šie tiek laisvesnės nuotaikos, ir aš už jį gavau medalį. Paskui jau leido tas nuotraukas publikuoti ir Lietuvoj.

Vilniaus kiemas iš ciklo, kuris atrodė netinkamas sovietų valdžiai. Stanislovo Žvirgždo fotografija.

Vien technika neturi meninės dvasios

Aš nesu nusiteikęs prieš senąsias technikas, tačiau vien mechaniškas darbas su ja – nėra menas. Mes galime dėžutėje adata išbedę skylę pasidaryti pinholą, įdėti fotomedžiagą, pastatyti ant stovo ir bus senovinis fotoaparatas. Gali taip padaryti nuotrauką, bet daugelis net nėra matę, kaip tikra fotografija atrodo padaryta ta technika. Man teko pamatyti tokių tikrų, stulbinančių.

Esu lankęsis Vokietijoje, kur kolegų pora turėjo nusipirkę vilkiko priekabą, jos duryse padarę skylę – objektyvą, o viduje – ekraną. Tokia technika padaro nuotrauką per pusę sienos. Tačiau tuomet apie ją dar nieko nežinojau. Važiavome lengvuoju automobiliu kartu su kolegos žmona. Paklausiau, kur gi jos vyras atsiliko. O ji patikino, kad jis tuoj kitu automobiliu mus prisivys su fotoaparatu. Na, galvojau, pamiršo fotoaparatą, tai tikriausiai grįžo pasiimti. Užvažiavom tada mes ant tokios aukštumėlės Bavarijoje, nuo kurios labai gražus vaizdas atsiveria rudens rūkuose. Žiūriu, atvažiuoja kažkoks vilkikas, sustoja prie mūsų, ir išlipa iš jo mano kolegės vyras. Nustebęs paklausiau jo, kam čia to vilkiko reikia. O jis man sako, kad čia gi ir yra fotoaparatas.

Pastatė tada tinkamai jį ir kviečia įeiti į vidų pažiūrėt kaip viskas veikia. Na, mes įeinam, užsidarom duris, tenai raudona šviesa, ant ekrano jau padėtas jų pačių gamintas fotografinis popierius. Nufotografavo kolega ta technika vaizdą, atsiveriantį nuo kalvos, ir turėjome gerą pusvalandį laukti, kol nuotrauka eksponuosis.

Paskui nuotrauką išryškino, pradžiovino, pakabino ant sienos. Nuėjom pasižiūrėti visi ką mes čia šiandien padarėm. Nustebau tiek dėl nuotraukos dydžio, tiek dėl kokybės – labai gerai padaryta. Ir tuo atveju technika buvo tik priemonė vaizdą išgauti, visa kita buvo meninis autorinis darbas.

Menas yra kur kas daugiau, technika viena iki jo neištempia. Turi ten ir savo dvasios įdėti, reikia meninės išmonės, intuicijos, o tai vadinama talentu.

Pilies kalnas. Stanislovo Žvirgždo fotografija.

Visos senos temos gali būti naujos

Jei iš paprastumo taško žiūrėsim, tai pasauly jau viskas padaryta. Visos pagrindinės temos jau yra įgyvendintos. Meilė – neapykanta, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis ir kt. Tų, taip vadinamų, didžiųjų temų jau ieškota, kai tik prasidėjo meninė fotografija. Jas realizavo visokie nepaprasti gamtovaizdžiai, įdomių žmonių tipažai. Tai, atrodo, ką gi dabar begalima nufotografuoti naujo?

Labai gerai Janas Bulhakas „Šviesos estetikoje“ yra aprašęs, kaip Paryžiuje apdovanojimą laimėjęs jaunas poetas po renginio prašo kolegų duoti jam bet kokią temą. Taip jis nori įrodyti, kad bet kokia tema gali parašyti gerą eilėraštį. Vienas pripažintas to laiko poetas sutinka ir padiktuoja: „Jis ir ji, pavasaris, jie myli vienas kitą“. Išgirdęs tokį pasiūlymą jaunuolis piktinasi, kad ši tema sena kaip pasaulis. Kolega su juo sutinka, tačiau atsako, kad nesvarbu, jog tema sena. Svarbu, kad poetai nauji, jie gali į tą temą pažiūrėti iš kito taško.

Tą patį galima pritaikyti ir fotografijai. Reikia ieškoti kaip kitaip tą seną temą perteikti. Tai vis dar galima savitai išreikšti forma, šviesa, objektu, daug gali susigalvoti dalykų.

Kažkada dėsčiau Dizaino mokymo centre, tai per praktikas su pirmakursiais studentais eidavome fotografuoti. Šiaip nebuvau kirvis, visada stengiausi padėti jiems. Bet viena iš tokių sunkesnių užduočių buvo Katedros aikštėje stovint kampu į šoninį fasadą padaryti tokią nuotrauką, kurioje nė vienas žmogus aikštėje neuždengtų kito. Reikia pagauti tinkamą momentą. Jis labai svarbus.

Po to, jau antrame kurse užduodavau studentams fotografuoti pagal temas. Pavyzdžiui, buvau sugalvojęs tokią: „Medis mieste ir gamtoj“. Dešimtukus gaudavo tie, kuriems nestigo išmonės. Mano užduotis nereikalavo fotografuoti būtinai medį. Gali juk tik jo šešėlis kristi ant namo – tai irgi medis. Tema elementari, bet svarbiausia kaip tu į ją pažiūri. Aš galėčiau išmokyti studentą techninių dalykų, tačiau meninio matymo – niekaip. Tai įgimtas dalykas.

Peizaže, žinoma, sunkiau. Jame kuriama nuotaika, kadangi turinio nėra: upės vingis, trys medžiai, kažkur besigananti karvė – ir jau visas turinys. Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus, tik reikia žinoti kokio kadro tu ieškai. Žinoma, būna ir atsitiktinių, tačiau tik tada, kada juos pastebi. Ypač peizaže, viskas keičiasi sekundėmis: šviesa praėjo, ir viskas. Daug reiškia intuicija ir sėkmė.

Sėkmę kartais tenka atšildyti pačiam

Dabar gyvenu Antakalnyje. Čia persikėlėme po to, kai gavau Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pirmiausiai patiko ne naujas butas, bet pasakiškas vaizdas pro langą – prie pat teka Nėris. Jau persikraustęs, vieną dieną nutariau fotografuodamas nueiti į Verkių parką. Oro tinkamo nebuvo: apsiniaukę, lietinga. Bet man kažkodėl vis tiek knietėjo eiti – na reikia, ir viskas. Nuėjau ir ėmiau lipti laiptais į apžvalgos aikštelę. Baigiant užlipti į viršų, debesyse atsirado prošvaistė, o pro ją šviesa kaip prožektorius į žemę: tik bliuurkt! Greit išsitraukiau aparatą ir nufotografavau. Kadras yra. O toliau – viskas: nėr šviesos, nebėra ką veikti.

Buvo dar vienas sėkmės kadras toje pačioje vietoje. Tada buvo žiema, gal apie 20 laipsnių šalčio. Įsimečiau fotoaparatą į kuprinę ir išėjau, o baterijas iš jo ištraukti pamiršau. Stovėdamas ant kalno išsiimu panoraminį aparatą – neveikia. Tokiame šaltyje baterijos užšalo… Pasikėliau megztinį, pasikišau fotoaparatą po pažastim ir stoviu visas susitraukęs striuke atsegiota, laukiu kol atšils. Gerą pusvalandį taip stovėjau.

Kaip tik tuo metu pažįstama gidė pro šalį vedė ekskursiją. Jinai iš tolo matė mane kažkaip keistai susigūžusį, bet nepažino, todėl įspėjo turistus, kad ten toliau stovi kažkoks valkata ir kad gali prašyti pinigų. Jiems praeinant aš pakeliu galvą ir sakau: „Laba diena“. Tada ekskursijos vadovė mane pažino ir pasakė turistams, kad vis čia ne valkata, o žinomas fotografas ir kad jis pinigų neprašys.

Tuo metu atšilo baterijos, oras buvo dar visai geras. Išsitraukiau fotoaparatą, pasistačiau ant stovo, paspaudžiau vieną kadrą, ir užšalo jis vėl. Bet tas vienintelis kadras išėjo geras.

Stanislovo Žvirgždo fotografija.

Iškelta Trispalvė kainavo ketverius metus lageryje

Buvo laikotarpis, kai pasirodžiau pavojingas sovietinei valdžiai: Užupio gimnazijoje 1958 metais su bendraminčiais sukūrėme organizaciją „Laisvoji Lietuva“, o 1959 m. vasario 16-osios naktį ant Trijų Kryžių kalno iškėlėme Trispalvę. Tuo metu jauni buvom, nebijojom, kažkaip apie grėsmę net negalvojom.

Tik po dvejų metų mus penkis valdžia „susiprato“ suimti. Tada jau studijavau Vilniaus universitete istoriją. Iš antro semestro kovo mėnesį mane ir paėmė, taigi Vilniaus universiteto taip ir nebaigiau. Išvežė į lagerį Mordovijoje ketveriems metams. Mano pareigos buvo katilinėje kūrenti garo katilą. O šiaip dirbdavome įvairius lauko, ūkio darbus. Nedramatizuoju to, nelaikau kažkokia gyvenimo tragedija. Per tuos ketverius metus įgijau daug patirties. Ten sutikau labai įdomių žmonių. Nemažai iš jų netgi buvo baigę po 2 universitetus, pabuvoję užsienyje.

Per tą laiką aš išmokau taisyklingai rašyti lietuviškai. Pradines klases buvau baigęs lenkų, rusų kalbomis, taigi turėjau silpnus lietuvių kalbos pagrindus. Darydavau daug gramatinių klaidų. Kad tai įveikčiau, būdamas lageryje rašydavau įvairius diktantus.

Sekmadienis būdavo nedarbo diena, galėdavome savo iniciatyva naudingų veiklų prasimanyti. Mes tada susėsdavom kur nors lauke ant pievutės ir klausydavome paskaitų. Lageryje kartu su mumis dirbo vienas retorikos profesorius, tai jis mums dėstydavo. Įvairiomis temomis rengdavome debatus.

Stanislovo Žvirgždo fotografija.

Politinio kalinio pasas ribojo karjeros galimybes

Kai grįžau iš lagerio, penkerius metus mane labai akylai stebėjo. Kviesdavosi į saugumą, buvo kuratoriai, kurie mus prižiūrėdavo. Ypač mėgdavo į darbą ateiti patikrinti. Iki pat Sausio įvykių eidavo.

Daugiau nei metus normalaus darbo neturėjau –  pasas blogas. Jame buvo užrašyta, kad aš politinis kalinys. Tokį parodai, ir jau nieko gero nelauk. Pradžioje jis galiojo tik metus. Kasmet turėdavau eiti į miliciją, kad man jį vėl metams išduotų. Tuo laikotarpiu dirbau tik įvairius atsitiktinius, trumpalaikius darbus: santechniku buvau, dvejus metus Aukštaitijoj kolūky gyvenau, elektriku dirbau. Buvau vyriausiuoju energetiku, tai jau ką tu, ten elitui priklausiau. Tą darbą ir dabar išmanau. Paskui, kai grįžau į Vilnių, pakvietė mane į Lietuvos fotomenininkų sąjungą kūrybinės laboratorijos vedėju dirbt. Ten ir išdirbau 42 metus.

Kad nuotrauka suskambėtų

Pats fotografavimas yra elementarus: šviesa, tamsa, kontrasto ieškojimas. Bet paskui, persikėlus nuotrauką, dar reikia suvaldyti kreives kompiuteryje. Kai tai tinkamai padarai, atgyja fotografija, jinai suskamba. Kartais debesys būna labai silpni, o aš tada padarau, kad jie suskambėtų. Tai svarbus meninis elementas: turi žinoti, ko tu iš tos fotografijos nori, ir išgauti tai, ką tu matei. Objektyvas yra objektyvus – kur pasukam, ten žiūri. Tačiau kai pasukam jį ten, kur reikia, prieš tai patys apžiūrėję vaizdą, išeina jau visai kitoks kadras.

Stanislovo Žvirgždo fotografija.

Universiteto žurnalistas