Dr. Irena Neumueler. Raimondo Galmino nuotrauka

Motinystė – tikrasis moters pašaukimas, teigia teologė, asmeninės raidos ugdytoja dr. Irena Neumueler, praėjusį savaitgalį Vilniaus kultūros ir dvasingumo centre vedusi rekolekcijas moterims „Vertingesnė už perlus. Kaip pakelti savivertę?“ Tik nesuklyskite, tai nereiškia, kad šeimos nesukūrusios moterys neišpildo savo moteriškumo. Pavyzdžiui, Motina Teresė neturėjo biologinių vaikų, tačiau prikėlė ir įkvėpė gyvenimui daug žmonių. „Savo gyvenimą moteris įprasmina per motinystę plačiąja prasme, dirbdama auklėjamąjį, karitatyvinį darbą, besirūpindama kitais žmonėmis“, – sako pašnekovė, fondo „Status Feminae“ prezidentė, nuo 2005 m. vedanti seminarus, paskaitas, rekolekcijas Lenkijoje ir užsienyje. I. Neumueler kalbino Emilija Karčevska.

Per rekolekcijas buvo kalbama apie moteriškumą, moters vertingumą, jos orumo svarbą gyvenime. Gal galėtumėte paaiškinti, ką turite omeny kalbėdama apie moteriškumą, kokie jo bruožai?

Moters prigimtyje – pašaukimas tapti motina. Jos stiprybė bei tikrasis grožis įkūnijamas per gebėjimą mylėti ir kurti gyvybę. Moters egzistencija įprasminama per meilę. Ji sugeba įveikti asmeninį ribotumą atsiduodama, tapdama dovana kitam asmeniui. Visgi visų pirma moteris turi suvokti savo pačios tapatumą. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose rašoma, kad Marija įprasmino asmeninę būtį, dovanodama save, atsiduodama.

Dažnai moterys dėl įvairių patirčių – meilės trūkumo, atstūmimo – ima jausti dvasinį alkį ir trokšta būti priimamos, mylimos. Moteris daro didžiulę klaidą ieškodama žmogaus ar vietos, kur galėtų tapti gavėja. Tiesa ta, kad moteris tampa gavėja tik tuomet, kai pirma dalijasi tuo, ką turi. Taip vyksta rojuje, kai Viešpats atveda Ievą pas Adomą, kuri tampa jam dovana. Ieva yra ta, kuri priverčia Adomą mylėti. Moteris turi viską, kad kitam žmogui atkurtų troškimą gyventi, mylėti, gyvybei kurti. Tą liudija Dievo Žodis. Rojuje Adomas jautė tuštumą, stygių dėl to, kad nerado sau lygaus partnerio. Išvydęs Ievą jis išplėšiamas iš savo vienišumo, jį apima troškimas mylėti. 

Šv. Rašte minimos moterys vaidino svarbų vaidmenį Izraelio istorijoje. Jos priimdavo savęs dovanojimo laikyseną. Moterys nesusitelkdavo ties savimi, savo poreikių tenkinimu, pirmiausia siekdavo duoti pačios, dovanoti. Moteris, nenorinti niekuo dalintis, ima kenkti sau ir aplinkiniams, tampa naikinančiu, o ne kuriančiu asmeniu. Būdama sukurta meilei, moteris niekaip kitaip negali išpildyti savo būties – tik nesuinteresuotai atiduodama save. Dažnai moterims sunku tą suvokti. Šiandien moterys trokšta būti nepriklausomos, varžytis su vyrais, įrodyti, kad jų stiprybė ta, kad pačios gali susidoroti su gyvenimo sunkumais, joms nereikalinga kitų pagalba. Tačiau gyvenimas liudija, jog tai netiesa. Moteris, likusi viena, nėra laiminga. Gyvenimo pilnatvė nėra pasiekiama karjera, finansine gerove, sėkme, pramogomis. Šios gyvenimo sritys yra prieskoniai valgiui paskaninti, tačiau negali pasotinti žmogaus. Tik meilė gali pasotinti ir pripildyti žmogų.

Tradiciškai manoma, kad moteris įprasmina savo gyvenimą per motinystę. Ar sutinkate su tokiu teiginiu, kaip apibrėžtumėte moters misiją šiuolaikiniame pasaulyje?

Savo prigimtimi moteris yra motina. Ji ne tik pagimdo kūdikį, bet svarbiausia – sukuria norą gyventi. Neretai moteris to nesupranta. Dažnai ji jaučiasi nevertinga, jei neturi vaiko, nepagimdo kūdikio. Tačiau galima pagimdyti ir nebūti motina, galima nepagimdyti kūdikio ir tapti motina. Turime Motinos Teresės pavyzdį, daugelio kitų moterų patirčių, kurios neturėjo biologinių vaikų, tačiau atkūrė gyvybės troškimą, prikėlė gyvenimui kitus žmones. Nepagimdžiau kūdikio, tačiau moterys į mane kreipiasi: „Mama Irena“, nes įkvėpiau jas gyvenimui, tapau jų dvasine mama. Tokiu būdu jaučiuosi visiškai išpildžiusi savo pašaukimą būti moterimi. Savo gyvenimą moteris įprasmina per motinystę plačiąja prasme, dirbdama auklėjamąjį, karitatyvinį darbą, besirūpindama kitais žmonėmis.

Amy Treasure nuotrauka

Kartais pasigirsta kalbų, kad krikščioniškoji teologija yra svetima šiuolaikinei moteriai. Vienintelė Biblijoje minima girtina moterų savybė yra nuolankumas. Koks biblinis moters paveikslas gali būti aktualus šiandien?

Jonas Paulius II kėlė feminizmo klausimą šiuolaikinėje krikščioniškoje perspektyvoje. Enciklikoje „Evangelium Vitae“ jis rašė apie naująjį feminizmą, atskleidžiantį tiesą apie moters padėtį visuomenėje. Šventasis popiežius parašė penkis dokumentus, skirtus moterims, rodydamas jų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Jis tvirtina, kad laiminga moteris yra didžiausias turtas. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose taip pat rašoma, kad moteris, pripildyta Evangelijos Dvasios, gali nepaprastai prisidėti prie žmonijos istorijos, išgelbėti ją nuo nuopuolio. Tai prieštarauja manymui, kad krikščionybė palaiko moterų buvimą tarnaite, jų išnaudojimą. Iš tikrųjų yra visiškai priešingai.

Biblijoje minimos moterys yra stiprios, tvirtos, galinčios daryti įtaką, turinčios galią veikti. Jas Dievas pakviečia ir išveda, kaip pavyzdžiui Rutą, iš prakeiksmo, nebūties, nevilties, baimės. Dievas suteikia tą patį orumą tiek vyrui, tiek moteriai. Jis turi nepakartojamą meilės planą kiekvienam žmogui. Pradžios knygoje skaitome, kad Ieva yra lygi pagalba vyrui, jam tinkama bendrininkė (hebr. ezer kenegdo), tai paliudija jos orumą (Pr 2, 18). Vyrui gali suteikti pagalbą tik moteris.

Manau, kad moteris, patyrusį atstūmimą, tėvo meilės trūkumą, patvirtinimo, kad yra graži ir vertinga, stoką, viduje ima jaustis našlaitė, laikytis pozicijos, kad turi būti apsaugota vyro, tiki, jog bus laiminga, jei tik turės vyrą. Biblijoje aprašytas Juditos paveikslas įrodo, jog gyvenimo išsipildymas pasiekiamas esant santarvėje su Dievu. Judita yra našlė. Nors ji turi galimybių ištekėti, tačiau nesirenka santuokinio gyvenimo, bet paaukoja save Dievui, iš Jo semdamasi jėgų, išminties, įgūdžio bendrauti su vyrais. Judita atlieka pagrindinį vaidmenį išsaugant Izraelio miestą. Ji kalbasi su miesto seniūnais, drąsiai eina į priešo stovyklą, užmuša jų kariuomenės vadą. Judita išlieka tvirta, nes yra moteris, žinanti, kokiu būdu kovoti dėl laisvės. Ji nėra ta, kuri tarsi gebenė apsiveja vyrą ir kartoja jam: „Negaliu be tavęs gyventi.“

Klaidingai tvirtinama, kad Biblijos moterys turi paklusti, patarnauti vyrams, priklausyti jiems, neturėti savo nuomonės. 

Klaidingai tvirtinama, kad Biblijos moterys turi paklusti, patarnauti vyrams, priklausyti jiems, neturėti savo nuomonės. Jėzus tarnavo moterims. Jis pakeldavo puolusias moteris. Jėzus pirmasis išlaisvino moterį iš įsigalėjusio rytietiško mentaliteto – moters priklausančios ir paklūstančios vyrui, esančios jo nuosavybe.

Nuolankumas yra tiesa apie save, o ne leidimas save traktuoti kaip daiktą. Moteris yra subjektas, asmuo, todėl negalima leisti, kad kažkas ją niekintų, prievartautų, smurtautų. Šiandien vyrai dažnai tuo naudojasi, nes juose glūdintis senovinis mentalitetas diktuoja, jog moterys turi patarnauti jiems namų ruošoje, seksualinėje sferoje, kad jos negali turėti savo nuomonės, o veikiau gebėti paklusti.

Ben White nuotrauka

Visame pasaulyje yra paplitę feminizmo judėjimai, išskiriamos skirtingos jo raidos bangos, tačiau noras išlaisvinti moterį neblėsta. Kaip manote, nuo ko reikia išlaisvinti moterį? Kokias didžiausias grėsmes moters orumui įvardintumėte?

Laisvė nėra savivalė. Svarbu klausti: kam esame laisvi? Laisvė turi objektą. Jonas Paulius II sakė, kad esame laisvi mylėti. Orumas yra grindžiamas žmogaus tapatumu, suvokimu, kas aš esu. Pirmoji nuodėmė lėmė, kad žmogus pamiršo savo tapatumą, kilmę, prigimtinį ryšį su Dievu. Gyvendamas šiame pasaulyje žmogus nuolat bando atsakyti į šiuos klausimus, jam likęs Dievo ilgesys, trūkumas žinojimo apie save, jis siekia atrasti prarastą tapatumo suvokimą. Žmogus turi suvokti savo priklausomybę Dievui. Būtent Kūrėjas suteikia žmogui orumą dėl to, kad sukūrė jį pagal savo paveikslą ir panašumą (Imago Dei). Tokia samprata yra objektyvus asmens orumo pagrindas, ji patvirtina asmens vertingumą.

Tuo tarpu savivertės jausmas yra psichologinis dalykas. Savo orumo suvokimas parodo, kaip asmuo vertina save, kaip jis jaučiasi pats su savimi. Suvokimas gali būti teisingas, adekvatus arba klaidingas, gali kisti priklausomai nuo situacijų, aplinkybių. Daug svarbiau yra suvokti objektyvų vertės ir orumo pagrindimą, savo egzistenciją kaip dovaną. Kai moteris nesuvokia tikrosios orumo kilmės, prigimtinės vertės, ji ima ieškoti pseudo laisvių savo gyvenime, siekia tapti gavėja, o ne davėja.

Rekolekcijų metų moterims dalinau nuotraukas, kurios vaizdavo naujagimius. Neįmanoma teigti, kad vieno kūdikio vertė yra didesnė nei kito. Kiekvieno kūdikio egzistencijos faktas yra jo vertės pagrindimas. Visgi vėliau gyvenime, vaikui augant, kyla įvairių grėsmių pirmapradei vertei pajausti. Situacijos šeimoje, mokykloje, santuokoje, kai žmogus negavo pakankamai meilės, buvo atstumtas, paniekintas, žeminamas, skriaudžiamas, sunaikina jo vertės pajautimą psichologine prasme. Tačiau objektyvioji asmens vertė nėra atimama, ji negali būti sunaikinta. Žmogaus orumas nėra atimamas. Kiekvienas asmuo, ne tik moteris, turi įdėti pastangų, siekdamas iš naujo patirti savo vertingumą, pajusti orumą, atgauti prarastą vertės pojūtį.

Koks yra katalikybės ir feminizmo santykis? Kaip katalikės moterys turėtų laikytis feminizmo ideologijos atžvilgiu? Kokio feminizmo reikia katalikėms moterims?

Šiandienis feminizmas veda moteris didžiulio egoizmo link. Jame daug arogancijos, pseudolaisvių paieškos. Tokiame feminizme gaji mintis, kad kiekviena idėja, kuri kils moteriai, gali būti realizuojama. Tai lemia nemažėjantį abortų skaičių, seksualinę laisvę ir įvairias kitas nuostatas, kurios nėra suderinamos su krikščionybe.

Keliolika metų dirbu su moterimis, tačiau nelaikau savęs feministe. Feminizmas nėra tai, kas galėtų apibrėžti moterų tikrąją misiją, tapatybę, pašaukimą. Norėčiau, kad moterys, remdamosi Šv. Raštu, Bažnyčios mokymu, atrastų savo unikalumą, vertę, tai padėtų joms išlaisvinti savo grožį. Moters grožis nėra susijęs vien su išore. Visų pirma jos grožis įtvirtinamas asmens būties pradžioje, sukūrimo momente. Kai Dievas sukuria žmogų, jis pamato, kad „buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Šv. Rašte vartojama gėrio sąvoka tuo pat metu išreiškia grožį. Dievas kuria tik grožį, Jis pats yra vien tik grožis.

Sakoma, kad velnias dažniausiai pasirenka veikti per moterį. [...] Tai lemia moters turimas didžiulis potencialas savo būtimi tapti panašia į Dievą. 

Kai moterys suvokia, kad yra sukurta Dievo, kartu priima tiesą apie save, jog yra graži. Dievas nekuria bet ko, jis kuria nepriekaištingai, puikiai, gražiausias jo kūrinys yra žmogus. Tai svarbus dalykas, įsisąmoninant objektyvią tiesą apie save, kuri seka iš Biblijos mokymo. Jei moteris leidžiasi būti nukreipiama Dievo Žodžio, ji atranda savo pašaukimą, vietą gyvenime, bendruomenėje, Bažnyčioje. Tik tokiu būdu moteris tampa laisva.

Moteris, turinti daug vidinio kartėlio, pradeda naikinti save. Į feminizmą, kuris taip stipriai išsivystė, labiausiai įsitraukia tulžingos moterys, kurios iš tikrųjų nesuvokia, kas yra moteriškumas. Jaučiame didžiulį tokių moterų praradimą. Sakoma, kad velnias dažniausiai pasirenka veikti per moterį. Taip vyko rojuje, tebevyksta šiame pasaulyje. Tai lemia moters turimas didžiulis potencialas savo būtimi tapti panašia į Dievą. Stačiatikių Bažnyčios teologas Paulas Jevdokimovas sakė: „Intymus Dievo gyvenimas yra išreiškiamas per moterį.“ Tai reiškia, kad moteris, panašiai kaip Dievas, įžiebia gyvybę kitam žmogui, ji kuria gyvenimą. Tai didžiausias moters orumo įtvirtinimas, vertės paliudijimas pasauliui.

EPA nuotrauka

Moterų vieta Katalikų Bažnyčioje kinta. Vis dažniau moteris kviečiamos dirbti Bažnyčios buriamose komisijose, institucijose. Tačiau jos negali gauti kunigystės šventimų, dėl ko katalikybė kartais kritikuojama žiniasklaidos. Ar tai, kad moterys negali tapti kunigėmis, sumenkina jų vertę Bažnyčioje?

Visiškai ne! Egzistuoja plačios galimybės, leidžiančios moterims atrasti savo vietą Bažnyčioje. Netiesa, jog moterys bažnyčioje gali tik tvarkyti, rūpintis gėlėmis ar gaminti valgį kunigams. Jos gali tai daryti, jei jaučia pašaukimą, tačiau šiandien moterys užima labai svarbias pareigas Vatikane, kurijose, dirba švietimo įstaigose, dėsto universitetuose.

Kalbant apie moterų kunigystės klausimą, Bažnyčios mokymas yra labai aiškus. Jonas Paulius II galutinai pareiškė, kad kunigystės šventimai yra skirti tik vyrams, popiežius Pranciškus tą pakartojo. Jėzus pakvietė vyrus tapti apaštalais. Svarstau, jog moterys intensyviai rūpinasi šiuo klausimu dėl to, kad dar galutinai nesuvokia savo orumo, vertingumo. Kol moteris negali atrasti savo vietos, ji nuolat siekia lygiuotis su vyrais.

Turite keliolikos metų darbo su moterimis patirtį. Kaip manote, ką moteriai sunkiausia suprasti apie save pačią?

Šiandien labai daug sužeistų žmonių. Manau, kai moteris egoistiškai sutelkia dėmesį tik į save, ji patenka į spąstus, nes iš tiesų praranda save. Moterims reikia išmintingo mokymo, biblinio išmanymo, neretai dvasinio palydėjimo, palaikymo. Joms svarbu suvokti, kad iš užklupusių sudėtingų aplinkybių, išgyvenamų netekčių, pasiklydimo jas gali išvesti Dievas.

Biblijoje aprašomos istorijos patvirtina, kad Dievas pašaukia tuos, kurie yra pasmerkti, visko netekę, paniekinti, prakeikti. Tiesa ta, kad Dievui žmonių nuopuoliai ir skausmai netrukdo veikti. Kai Dievas kuria žmogų, Jis jau turi jam paruošęs istoriją. Pasitikėjimas Dievu leidžia žmogui būti išvestam iš pražūties į tikrąjį gyvenimą.

Jėzaus genealogijoje minimos penkios moterys, kurių kiekviena buvo pasmerkta. Kiekviena iš tų moterų patyrė dramatiškus praradimus, panieką, tačiau tai nesutrukdė Dievui išvesti jų į kitokį gyvenimą. Žvelgdamas į žmogų, Dievas mato jį aukščiausiame jo pašaukimo taške, žydėjimo momentu, gražiausioje šviesoje, nes tai yra tikroji žmogaus vieta, pasiekiama per Išganymą. Jėzus mirė už mus, kad taptume išpirkti iš nuodėmės, pasmerkimo, nelaimių.