Becca Tapert nuotrauka

Prisipažinsiu, kai redakcijoje pradėjome pokalbius apie tai, kas ir ką turėtų parašyti Kovo 8-osios proga, man ilgai teko galvoti, kaip ją paminėti. Ir pasirodo, ne visos moterys šią dieną švenčia. Bet aktualijos yra aktualijos. Nors apie moteriškumą galima ir be progų kalbėti, tas minėjimas tampa savotišku garsintoju, kurio dėka tema labiau pritraukia dėmesį.

Visai netikėtai prisiminiau seniai girdėtą „Naujojo feminizmo“ terminą. Tad galbūt šiandien visai tinka apie jį pasikalbėti. Šis terminas Bažnyčios dokumentuose atsirado popiežiaus, dabar jau šventojo, Jono Pauliaus II dėka. Ir tikriausiai šiek tiek ironiška kalbėti apie katalikiškąjį „Naująjį feminizmą“ Kovo 8-ąją, nes šios šventės ištakos kaip tik ir atskleidžia ideologiją ir pasaulėžiūrą, taip priešingą tam, kuo tikėjo Jonas Paulius II.

Sunku pasakyti, kas tai yra. Tarsi filosofinė ir teologinė kryptis Katalikų Bažnyčioje, aiškinanti, kas yra moteriškumas ir kokia jo reikšmė. Bet iš tiesų būtų nesąžininga jį susiaurinti iki vienos krypties, kuria gali sekti arba ne. Jis neturi jokių struktūrų, lyderių ar manifestų. Tačiau nemažai praktinių iniciatyvų, ugdymo, socialinių, politinių, kaip savo veiklos filosofinį pagrindą ir įvardina Jonas Paulius II „Naująjį feminizmą“.

Moteris apiplėšianti feminizmo antropologija

Šio viską apimančio požiūrio ir į moterį, ir į vyrą, į tarpusavio santykius ir aplinką bruožai išryškėja sulyginus jį ir kitas feminizmo kryptis. Neturiu ketinimų aprėpti visą feminizmo istoriją ir visus įvairių krypčių bruožus. Čia į pagalbą norėčiau pasitelkti dar 2004 metais Tikėjimo ir mokslo kongregacijos, vadovaujamos tuo metu dar kardinolo Josepho Ratzingerio, išleistą dokumentą „Apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje“. Tai gana trumpa, bet išsami viso Bažnyčios mokymo apie vyrą ir moterį santrauka. Kaip tik šiame dokumente yra keli paragrafai, kuriuose aptariamos dvi esminės antropologinės problemos, kuriomis galime apibrėžti skirtingas pagrindines feminizmo kryptis. 

Dokumente nedaugžodžiaujant, tačiau labai taikliai pabrėžiama, jog, žvelgiant iš antropologinės perspektyvos, mūsų visuomenė moterų ir vyrų lygybės ideologijoje perėjo du etapus arba, galime sakyti, gyvename formuojami dviejų ideologinių perspektyvų, kurios logiškai kyla viena iš kitos, bet ir abi egzistuoja vienu metu. 

Pirmosios minimos tendencijos pagrindinis bruožas – tai supratimas, jog visuomenė iš esmės yra hierarchinė sistema, ir toje hierarchinėje sistemoje moteris taps laisva tik tuomet, kai perims galią iš vyrų. Santykis tarp lyčių paprastai suprantamas dominavimo ir pasidavimo kategorijomis. Tad moters laisvė ir emancipacija galima tiek, kiek moterys geba atimti galios iš vyrų ir dominuoti. Moterys laimi tada, kai vyrai pralaimi, „į piktnaudžiavimus galia ji atsako galios siekimo strategija“. 

Tokia galios perėmimo, teritorijos užkariavimo strategija gali pasiteisinti, bet ji yra ribota. Taip suvokiant visuomenę, kai vyrų ir moterų pasauliai yra iš esmės skirtingi, o moterų emancipacijos tikslas – perimti tą vyriškąjį pasaulį, gali kilti klausimas: ar tame pasaulyje, kurio taisykles sukūrė vyrai, žaisdama pagal jo taisykles, moteris nepraranda savo tapatumo? Bet panašu, jog šioje ideologinėje perspektyvoje toks klausimas nekeliamas. Turima galia yra tai, kas patvirtina ir apibrėžia asmens buvimo prasmę. 

Šuoliui antrosios ideologinės tendencijos link priežasčių gali būti ne viena. Vėl sekdama minėtą dokumentą noriu sustoti prie šios minties: kai pradedama atpažinti, jog galios perskirstymas niekada nebus pakankamas, todėl negarantuoja lygybės, atsiranda būtinybė atrasti kitokią strategiją, padėsiančią sulyginti vyrą ir moterį. Šiandien lygybės siekiama visus suvienodinant, ištrinant lyčių skirtumus. Ir pirmas tokio proceso žingsnis – atskyrus biologinę ir socialinę lytis, dominuojanti reikšmė suteikiama socialinei lyčiai, tam, kas nėra duotybė, bet yra socialiai sukonstruojama, vadinasi, mums pavaldi.

Lyčių vaidmenys, kurie, be abejo, priklauso nuo kultūrinio bei socialinio konteksto ir  gali patvirtinti arba paneigti prigimtinį asmens, tiek moters, tiek vyro kilnumą, yra sutapatinami su pačia būtimi: esu tai, ką aš darau. Vyrai ir moterys gali daryti tuos pačius dalykus, taip pat gerai atlikti tuos pačius darbus, vadinasi, tarp vyro ir moters skirtumų nėra. Aišku, mes kiekvienas kažkuo skiriamės, esame unikalūs, bet čia nėra nieko, kas yra vyriška ar moteriška. Dar, tiesa, yra biologiniai skirtumai. Priklausomai nuo aplinkos, konteksto, asmens jausenos, jie kartais tampa privalumu, o kartais – kliūtimi. Bet ši kliūtis pašalinama naujomis technologijomis ir naujomis lyties politikomis. 

O jei, naudodamasi arba paklusdama galios žaidimų taisyklėms, ekspertiškai ir genialiai perimdama ir sau pajungdama visus patriarchalinės visuomenės mechanizmus, galiausiai moteris tampa tik šiek tiek moterišku vyru arba moterimi tik išore, o viduje supanašėja su vyru? Kas toliau? Bandyti save ir kitus įtikinti, kad taip ir turi būti, kad skirtumų nėra? Ir taip moterys, o ir visa visuomenė netenka to unikalaus ir labiau moterims būdingo būdo būti žmogumi. 

Kai viešuose, akademiniuose ar net buitiniuose pokalbiuose tampa nebepriimtina kalbėti apie lyčių skirtumus kaip sveikintiną ir praturtinančią tikrovę, arba tie pokalbiai tampa sentimentalūs ir paviršutiniški, labiausiai nukenčia pačios moterys. Nes kaip tik jos dėl vyraujančių ir priimtinų požiūrių priverstos atsisakyti to, kas jos yra.  

Krikščioniškosios antropologijos pagrindas: lygūs ir skirtingi

Ir štai 1995 metais savo enciklikoje Evangelium Vitae (Gyvybės Evangelija), popiežius Jonas Paulius II pakviečia moteris vystyti „Naująjį feminizmą“, „kuris, atsispirdamas pagundai sekti „vyrų dominavimo“ modeliais, pripažįsta ir patvirtina tikrą moters genijų visuose visuomenės gyvenimo aspektuose, nugali bet kokią diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą“ (EV 99). 

Bažnyčioje „Naujasis feminizmas“ yra kur kas daugiau. Visos šios socialinės sąlygos yra tik visuotinio požiūrio į moterį pasekmė, į tai, kas ji yra, o ne tik į tai, ką ji gali ar negali daryti. 

Turėdami galvoje būtent šios citatos kontekstą, kritikai pasakytų, jog popiežius (kaip ir visa Bažnyčia) susiaurina moters vaidmenį ir jo unikalumą iki vaikų gimdymo ir jų auginimo. Bet tai būtų skubotas ir paviršutiniškas vertinimas, vėl pasiduodant pagundai pačią būtį sutapatinti su vaidmenimis ir veikla.

1995 metais, dar prieš JTO konferenciją Pekine, po kurios kaip tik lyčių politika pradėjo dominuoti politinėse dienotvarkėse, Jonas Paulius II kreipėsi į pasaulio moteris laišku, apibendrinančiu jo paties ir Katalikų Bažnyčios požiūrį į moterį. Pripažindamas nesėkmes ir atsiprašydamas už klaidas, padarytas tiek atskirų asmenų Bažnyčioje, tiek Bažnyčios, kaip institucijos, jis kviečia dėti visas įmanomas pastangas, kurios gražintų moterims ir jų atliekamiems vaidmenims deramą pagarbą. Tai yra „Naujojo feminizmo“ programa.

Ir čia dera paminėti, kad „Naujasis feminizmas“ apima viską: sąlygas moterims mokytis, dirbti ir užsidirbti, lygias teises darbo rinkoje, orias socialines garantijas vaikus auginančioms, vienodą atlygį už tą patį darbą, būtinybę įveikti visokį smurtą prieš moteris ir jų diskriminaciją. Tačiau Bažnyčioje „Naujasis feminizmas“ yra kur kas daugiau. Visos šios socialinės sąlygos yra tik visuotinio požiūrio į moterį pasekmė, į tai, kas ji yra, o ne tik į tai, ką ji gali ar negali daryti. Ir apskritai tai yra  požiūrio į patį žmogų – asmenį pasekmė. 

Būti vyru ir būti moterimi yra du visiškai skirtingi būdai būti pasaulyje, būdai, apimantys tiek biologinę, tiek psichologinę, tiek socialinę ir taip pat dvasinę plotmes.

Šiandien mums savaime suprantama, kad vyrai ir moterys iš prigimties yra lygūs, šis principas yra visos mūsų civilizacijos pagrindas. Būtent krikščionybė buvo toji pasaulėžiūra, kuri aiškiausiai pradėjo kalbėti apie šį lygybės principą. Istorijoje jo supratimas ne visada buvo vienodai aiškus ir priimtinas, bet krikščionybė padėjo pagrindą vystytis šiai bendražmogiškai vertybei.

„Naujojo feminizmo“ Bažnyčioje neįmanoma suprasti, neatsižvelgiant į papildomumo principą, kuris tiesiogiai kyla iš moters ir vyro skirtingumo. Ir skirtumai, apie kuriuos kalbama krikščioniškoje antropologijoje, nėra tik biologiniai ar net socialiniai. Būti vyru ir būti moterimi yra du visiškai skirtingi būdai būti pasaulyje, būdai, apimantys tiek biologinę, tiek psichologinę, tiek socialinę ir taip pat dvasinę plotmes. 

Suasmeninti tikrovę

Kitaip tariant, pagrindinis dėmesys yra sutelktas į tai, kas yra žmogus, o ne į tai, ką jis daro. Vyrai ir moterys gali daryti tuos pačius dalykus, atlikti tuos pačius darbus vienodai gerai, bet jie darys tai skirtingai. Kuo unikalus yra moters buvimas? Popiežius Jonas Paulius II vėl vartoja specifinį terminą „moters genijus“, kuris labiausiai atsiskleidžia motinystėje. Ir čia nereikėtų šio bruožo vėl susiaurinti iki biologinės motinystės. Subrendusi moteris tampa mama visiems aplinkiniams, tampa toji, kuri pirma „išmoksta ir išmoko kitus, kad žmonių santykiai gali būti autentiški tik tada, kai juose atvirai priimamas kitas asmuo: asmuo, pripažįstamas ir mylimas dėl orumo, kylančio iš buvimo asmeniu, o ne dėl kokių kitų sumetimų – naudingumo, jėgos, intelekto, grožio ar sveikatos. Tai pamatinis indėlis, kurio iš moterų tikisi Bažnyčia ir žmonija. Kartu tai būtina autentiško kultūros pasikeitimo prielaida“ (EV 99).

Įsileisti moterį į įvairias visuomenines sritis – tai surizikuoti rinktis sudėtingesnį kelią, kelią, kuriame mažiau vietos vienodinti, kelią, kuriame svarbesnis už ideologiją yra asmuo.

Nors tiek vyrai, tiek moterys savo sprendimuose ir veiklose, net ir pačiose nereikšmingiausiose, gali būti orientuoti asmenį, tačiau moteriai tai yra natūralesnė, labiau suprantama, iš jos motiniškos prigimties kylanti savybė. Ir toks motiniškas žvilgsnis į kitą, į aplinką ir santykius keičia tikrovę ir daro ją palankią kiekvienam asmeniui augti ir skleistis. Bažnyčios požiūriu, tokios žvilgsnio reikia ne tik šeimose, bet Bažnyčioje bei visuomeninėse ir politinėse veiklose. 

Įsileisti moterį į įvairias visuomenines sritis – tai surizikuoti rinktis sudėtingesnį kelią, kelią, kuriame būtina atsižvelgti į unikalias kiekvieno asmens savybes, kelią, kuriame mažiau vietos vienodinti ir automatiškai taikyti teorinius principus, kelią, kuriame svarbesnis už ideologiją yra asmuo. „Naujasis feminizmas“ būtų įgyvendintas, jei moterys savo unikalių skirtumų, unikalaus buvimo dėka suasmenintų įvairias mūsų bendro gyvenimo sritis.