Scena iš operos „Post futurum“. LNOBT nuotr.

Klystame manydami, kad laisvė – jokios kančios nepatirianti būsena (Seneka). Nepriklausomos Lietuvos laisvės kaina buvo istorinių negandų, sovietų priespaudos sukelta kančia dėl meilės tėvynei, tai buvo verta išgyventi. Nematykime vien baltos ar juodos spalvos. Šiandien Lietuva kaip brangakmenis išdidžiai ir laisvai spindi trispalvės spalvomis. Tikimės – ateityje šį spektrą plėsime ir kitais įmanomais atspalviais.

Kompozitoriaus Gintaro Sodeikos operoje „Post futurum“, įprasminančiai 1918 m. įvykius, ironiškas žvilgsnis nukreiptas į pačių tautiečių negatyvumu persmelktą dabartinės Lietuvos vertinimą ir paviršutiniškai traktuojamą nacionalinio veikalo sampratą. Kompozitoriaus teigimu, „Dedikacija Lietuvos valstybės šimtmečiui tarsi iškelia „Post futurum“ į nacionalinės operos kategoriją. Būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad visiškai apie tai negalvojau. Tačiau kartu netrukdžiau sau į nacionalinio veikalo, skirto valstybės šimtmečiui, pompastiką pažiūrėti kitaip. Vis dėlto nuolatos reikia rasti, kuo pasidžiaugti. Verkšlenimui neturėtų likti vietos šioje šalyje“ (cituota iš spektaklio lankstinuko). Tad kaip G. Sodeika pasiekė šiuolaikinės nacionalinės operos kūrėjo vaidmenį ir netapo kareivių grojamų maršų, širdį iš krūtinės plėšiančių nerafinuotų baladžių parodijų autoriumi?

Kovo 3 d. Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko antroji G. Sodeikos operos „Post futurum“ premjera, tą vakarą diriguota maestro Roberto Šerveniko. Glaudi ir ilgametė kompozitoriaus draugystė ir tarpusavio meninių siekių suvokimas su režisieriumi Oskaru Koršunovu lėmė šio pastatymo sėkmę. Režisierius atsižvelgė į kompozitoriaus fluxus dvasia dvelkiančias idėjas ir įpynė semantinių ženklų, metaforų – operos pirmojoje scenoje G. Sodeikos kino filmams būdinga atmosferinė muzika ir pagrindinių personažų Dievo (Egidijus Dauskurdis) ir Šėtono (Rafailas Karpis) balsų (drįsčiau teigti, kad šio tipo operoje „vokalo“ terminas nėra visiškai tikslus) skambėjimas buvo palydimas kosmoso, besisukančių antikinių laikrodžių vaizdų.

Įdomus režisūrinis sprendimas, įprasminantis pagrindinį operos moto – „Mes grumiamės su tekančiu laiku, o laikas teka ir žaidžia su vaiku“ – scenos viduryje Dievo minamas treniruoklis. Ši belaikė erdvė, Šėtonui pasiūlius parodyti Lietuvos istoriją operoje, persikelia į senuosius amžius. Antrojoje scenoje, veiksmui persikėlus į viduramžius, G. Sodeika neatsisakė ir postmodernistinei krypčiai būdingų citatų.

Vytauto Didžiojo ir Lietuvos garbinimas suskamba perfrazuota Česlovo Sasnausko „Kur bėga Šešupė“. Tik pakeistas šios dainos tekstas (libreto autorius Sigitas Parulskis) įtraukia kitokius žodžių leksikos suformuotus ritmus. Šioje scenoje O. Koršunovas ir vėl nevengia įpinti metaforą. Vytautui Didžiajam prisimenant galingos Lietuvos kunigaikštystės laikus, Šėtoną staiga apsupa jo laikinoji palyda – iš Amsterdamo atvykęs laisvo elgesio moterų choras. Jos įkyriai pirštais bado kunigaikštį Vytautą ir tarsi jam primeta valdovo pareigas, atsisakydamos savo atsakomybės. Ar ne taip elgiasi ir dabartiniai lietuviai? Jei kas nors įvyksta ne pagal planą, pirštas tiesiamas į „pagrindinius“ Lietuvos šeimininkus.

Pirmas operos veiksmas užpildytas daugybe dekoracijų, palydimų profesionaliomis Rimo Sakalausko videoprojekcijomis. Iš kosmoso keliamasi į viduramžius, vėliau – Jono Basanavičiaus biblioteką, galiausiai – kunigaikščio Franco fon Izenburgo rūmus. Čia karininkui šaukiant po vieną, visiems dvidešimt Lietuvos Tarybos narių išdalijami diplomai, konfliktuojama su iš nelaisvės gniaužtų Lietuvos paleisti nenorinčiais vokiečiais.

Antras veiksmas apsiriboja kuklesne scenografija – vėl Jonas Basanavičius savo namuose regi žmonos Gabrielės Eleonoros šmėklą. Verta pripažinti, kad scenografijos atžvilgiu ši scena buvo kiek ilgoka, nepaisant veikėjų kaitos (J. Basanavičiaus pokalbio su Jadvyga, vėliau pasirodančių haliucinacijų, kuriose dalyvauja jo velionė žmona ir Šėtonas). Galbūt buvo galima atskirti iš realybės ir rojaus bei pragaro atkeliavusių veikėjų pokalbius scenografijos transformavimu videoprojekcijomis? Juolab kad kompozitoriaus muzikinės medžiagos kaita antrame veiksme yra stulbinanti, intensyvi ir palaikanti siužetinę įtampą.

Žinoma, tai tėra pasvarstymai. Adata šieno kupetoje, palyginus su didžiuliu ir be galo įdomiu scenografo Gintaro Makarevičiaus darbu, kuris lyg auksas suspindėjo paskutinėje scenoje. Staiga pasirodžiusi Signatarų namų dekoracija, kurios balkone matomas šviesa nutviekstas Dievo siluetas, apačioje sėdintys dvidešimt signatarų, po vieną keldami plunksną, kuria pasirašo nepriklausomybės aktą – štai čia Dievo plano, o ne Šėtono žaidimo rezultatas.

Šėtonas J. Basanavičiui išpranašauja bauginamą Lietuvos ateitį po nepriklausomybės paskelbimo. Operoje jis ją parodė kine besisukančiomis fotografijomis – čia ir tremtis, ir okupacija, skurdas, badas. Tačiau Lietuva laisvės kainą jau sumokėjo šiomis kančiomis. Prasideda naujas šimtmetis – nors ir su naujais vargais, bet, tikėkimės – su dar didesnėmis pergalėmis, vienybe, besijuokiančių laimingų vaikų klegenimu. R. Sodeikos operoje skambantys varpai lai skelbia laimingą 100-ąjį gimtadienį!

Scena iš operos „Post futurum“. LNOBT nuotr.
Scena iš operos „Post futurum“. LNOBT nuotr.
Scena iš operos „Post futurum“. LNOBT nuotr.
Mindaugas Jankauskas operoje „Post futurum“. Martyno Aleksos nuotr.