Mantė Valiūnaitė. Roberto Raczkowskio nuotr.

Pavasaris ir ruduo – Lietuvoje kino festivalių metas, kai šalies gyventojai supažindinami su aktualiausiomis kinematografijos naujienomis. Viena tokio asortimento formuotojų – iš Pasvalio kilusi Mantė Valiūnaitė, sudarinėjanti festivalių „Kino pavasaris“ ir „Nepatogus kinas“ programas. Kinas jai – nedaloma kūrybos visuma, kurio skirstymas, dažnai dirbtinis, trukdo iki galo suprasti šios medijos išskirtinumą.

Į kiną atėjo natūraliai

Domėtis kinu Mantė pradėjo gana anksti: gyvendama Pasvalyje sekdavo festivalius, žiūrėdavo daug įvairių filmų, tačiau po mokyklos pasirinko filosofijos studijas. Daug filosofų suprasti realybę bandė būtent per kiną, bet mergina į šią meno rūšį žvelgė iš šiek tiek kitokios perspektyvos.

„Visada turėjau kelis prioritetus: muzika-kinas ir mąstymas, jo tradicija, padedanti suvokti, kokioje tikrovėje gyvename. Tiesa, be Nerijaus Mileriaus turbūt nebūčiau supratusi, ką galiu daryti su kinu ne jį kurdama arba ne vien kritikuodama. Lankiau keletą jo kursų ir nors dabar darau visai ką kita, nei, atrodė, darysiu tuo metu, tai buvo natūralus mano interesų susiėjimas“, – prisimena Mantė.

Įgijusi filosofijos bakalauro laipsnį, ji išvyko į Londoną, kuriame baigė kino studijas. Grįžusi kultūros leidinių redakcijoms aktyviai siuntė straipsnius, prisijungė prie kino kultūrą puoselėjančio medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“. Ne kartą savanoriavusi festivalyje „Kino pavasaris“, Mantė organizatoriams pasakė, kad norėtų prie jo prisidėti. Neilgai trukus ji buvo pakviesta sudaryti lietuvišką programą. Panašiu metu darbą pasiūlė ir tuometinis žmogaus teisių dokumentikos festivalio „Nepatogus kinas“ koordinatorius Justinas Vancevičius.

Chaotiški užkulisiai

Mantę, ko gero, galima pavadinti tikru „kino žmogumi“. Ji – didelių kino festivalių programų sudarytoja, kritikė, nepriklausomų projektų įgyvendintoja, dėstytoja. Keletą metų apie kino programų kuravimą ji pasakojo „Skalvijos“ kino akademijos mokiniams, dabar su kino istorike Lina Kaminskaite-Jančoriene Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrakursiams pristatinėja Europos kino judėjimus.

Paklausta, kaip atrodo programų sudarytojo – „programerio“ ar kuratoriaus – darbas, Mantė pirmiausia pabrėžia, kad reikia žiūrėti labai daug filmų: „Tam, kad matytum, kokios yra tendencijos, jog atskirtum, kas tikra, o kas – ne. Daug kino kūrėjų tiesiog renkasi būti tendencingi – tokie, kurių kūryba madinga ir mėgstama festivalių. Tačiau labai greitai pajunti, kur yra tikra gyvybė ir talentas, o kur – tik to paties pakartojimas.“

Tokiame darbe vienu didžiausių iššūkių tampa būtinybė numatyti, kaip vienokia ar kitokia juosta atrodys didžiajame ekrane. Kadangi kultūrai Lietuvoje neskiriama ypač daug pinigų, ne visų programų kuratorius festivaliai išgali nusiųsti į svarbiausius pasaulio kino renginius, tad nemažai laiko Mantė praleidžia tiesiog prie kompiuterio. Išsirinkus filmus, pasipila elektroniniai laiškai – taip prasideda derybos dėl licencijų, vertimų ir subtitrų. Vėliau juostą atrinkęs „programeris“ turi už ją ir „atstovėti“ – tinkamai reprezentuoti, pristatyti žiūrovams, pagrįsti, kuo kūrinys įdomus ir reikalingas Lietuvai. Gražiausiu šio proceso elementu Mantė laiko akimirką, kai atvykus režisieriams tenka tarpininkauti tarp jo / jos ir auditorijos.

Publikai pateikiama programa dažnai yra (kartais ilgų, nors ne visada) diskusijų rezultatas. Pavyzdžiui, atrenkant filmus festivaliui „Nepatogus kinas“ reikia atsižvelgti ne tik į meninę viziją bei estetinę raišką, bet ir socialines-politines problemas, kurias autoriai ir nagrinėja. „Žmogaus teisių dokumentikos festivaliuose dažnai pristatomi labai iliustratyvūs filmai, per daug nuogi ir tiesmuki. Tokie kūriniai – antireklama žmogaus teisių temoms. Kuo tokia juosta skiriasi nuo reportažo ar tiesiog informacijos perskaitymo? Kinas visų pirma yra kūrinys“, – įsitikinusi trejus metus „Nepatogiame kine“ dirbusi Mantė.  

Idealiausiu savo pavidalu programų kuravimas, pasak jos, iš tiesų yra kūryba. Ši savybė labiausiai juntama dirbant ties mažais, nepriklausomais projektais, kurių nemažai Mantė įgyvendino „Meno avilyje“. Vienas tokių – „Lėtosios peržiūros“, kuriose paraleliai pristatytos režisierių Mártos Mészáros ir Margarethe’os von Trottos retrospektyvos. „Sudėdamas du, tris ar keturis filmus kartu gali pasakyti visiškai naujus dalykus. Tai labai kūrybingas užsiėmimas, kuriame kinas ir susisieja su filosofija“, – sako ji.

Mantė šią idėją Vilniuje sugalvojo ir žiūrovams su Aiste Račaityte pristatė 2016 metais. Pagrindinė mintis – filmus žiūrėti „lėtai“ – ne taip, kaip retrospektyvos dažniausiai pristatomos kino festivaliuose, kai tempas (vienas, du filmai per dieną) neleidžia iš tiesų įsigilinti į režisieriaus kūrybą. „Pridėjome ir kitą kuravimo praktiką – dvigubas peržiūras. Sudedant du filmus kartu jie tiesiog nieko kito negali padaryti, tik užmegzti dialogą. Tada labai įdomu įžvelgti jų sąsajas, ieškoti panašumų ir skirtumų“, – idėją apibūdina pasvalietė.

Kinas – kalba, ne kategorija

Dirbdama ir su dokumentinėmis, ir su vaidybinėmis juostomis, Mantė mano, kad kino rūšių skirstymas jį atitolina nuo buvimo tiesiog kinu. Savotišką sprendimą tam pasiūlo ne vienerius metus per įvairių festivalių programas keliaujantis hibridinis kinas.

„Jis turi gilias tradicijas, nes buvo nuo pat pradžių. Tai nebūtinai vaidybinis-dokumentinis, gali būti eksperimentinis-vaidybinis, animacinis-dokumentinis kinas. Kuo jis svarbus? Tuo, kad iš naujo kvestionuoja kino meno prigimtį. Kas tai: magija, sapnai, vaizduotė ar tikrovės atvaizdavimas? Skirties klausimas man apskritai atrodo dirbtinis, o hibridinis kinas jo tiesiog nebekelia“, – kalba Mantė.

Atsitraukus nuo hibrido ir toliau aptarinėjant kino medijos esmę, magišką ir kartu realistinę jos pusę, Mantės nuomone, perteikia režisieriaus Jean‘o Vigo juosta „Atalanta“ (pranc. „L‘Atalante“, 1934 m.). „Nuostabaus grožio filmas, sujungiantis abu kino pradmenis“, – apibūdina mergina.

Nors ir nemėgsta rekomenduoti filmų nepažvelgusi prašančiajam į akis, lengvesniam pasižiūrėjimui ji siūlo Alfredo Hitchcocko kūrinius. „Jie prieinami visiems, nereikia didelio išprusimo, tačiau nuo pasirengimo lygio priklauso, kaip tu perskaitysi ir ką jie su tavimi padarys“, – rekomendacijas, nuo ko pradėti žiūrėti kiną, tęsia programų kuratorė.

Susitikti su Hitchcocku įdomu, tačiau viena didžiausių Mantės meilių – italų režisierius Michelangelo Antonioni. „Patarčiau peržiūrėti filosofų labai mėgstamą „Fotopadidinimą“, „Užtemimą“, „Naktį“ arba „Raudonąją dykumą“. Tai buvo tie filmai, kurie paskatino ateiti ir dirbti kine“, – pokalbį baigia Mantė.

Izabelė Švaraitė, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalas „Šiaurietiški atsivėrimai“

logo