Judita Leitaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Dainininkė Judita LEITAITĖ pastaraisiais metais kone kiekvieną sekmadienį iš pat ankstyvo ryto leidžiasi į kelionę po Lietuvos bažnyčias, net pačias atokiausias, kad gaubiama ypatingos jų auros susirinkusiems po šv. Mišių parapijiečiams galėtų atlikti mėgstamų sakralinių giesmių repertuarą. „Mąstau apie giedojimą ir tikėjimą – kadaise šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra pasakęs, kad giedojimas yra kaip malda“, – pokalbyje apie savo unikalią iniciatyvą sako J. Leitaitė.

Širvintų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Asmeninio archyvo nuotr.

Beveik kiekvieną sekmadienį, jeigu nevyksta kas nors ypatinga, pavyzdžiui, gastrolės užsienyje, giedate įvairiose Lietuvos bažnyčiose. Ir esate jų aplankiusi labai daug, net pačias atokiausias. Ar tokius pasirodymus rengiate savo noru?

Taip, tai mano pačios iniciatyva, o ne koks nors finansuojamas projektas. Pati pasiskambinu į bažnyčias, ir su kunigais sutariame laiką, kada atvyksiu. Ir jau kokius pastaruosius 3–4 metus beveik kiekvieną sekmadienį rengiu tokius giesmių vakarus, dažnai kartu su savo dukra, smuikininke Paulina Daukšyte. Pasakysiu – reikia būti kvaištelėjusiu žmogumi ar turėti daug pasiaukojimo, kad baladotumeisi vis į kitą bažnyčią atokiame Lietuvos kampelyje. Kai atvažiuoji ir nežinai, ką rasi.

Esu sudariusi tikslų pastarųjų devynerių metų savo aplankytų bažnyčių sąrašą – pagal apskritis: Utenos, Telšių, Marijampolės, Tauragės, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Vilniaus... Giedodavau ir anksčiau, tik ne taip dažnai, ne kiekvieną sekmadienį. Bandžiau suskaičiuoti visas aplankytas bažnyčias – apie 140. Manau, tai nemažai. Kai kuriose esu giedojusi po kelis kartus.

Suskaičiavus visas Lietuvos bažnyčias, kiek liko neaplankytų?

Kiek man žinoma, Lietuvoje dabar yra apie 600 bažnyčių su koplyčiomis. Yra tekę giedoti ir jose, taip pat tokiose bažnyčiose, kurios net pavadinimų neturi, kurių net nėra pažymėta žemėlapyje. Atrodo, kad esu aplankiusi labai atokias, bet vis dar ieškau, nenurimstu.

O kaip kilo ši idėja? Vadinu tai misija – nes tai ne projektas, niekas pinigų jums už tai nesiūlo. Kodėl tai darote?

Galima visaip traktuoti. Esu padariusi tiek daug nuodėmių, kad turiu jas išpirkti. Na, tai būtų nelabai rimtas pasakymas. Iš tiesų man labai patinka bažnyčių erdvė ir atmosfera. Dauguma pasižymi gera akustika, tokioje erdvėje gali parodyti savo balso galimybes, aš visur giedu be mikrofono. Taip pat tokiose vietose susipažįstu su labai daug žmonių, kurių niekada nepamatysiu savo koncertuose nei Kaune, nei Vilniuje. Tokiose atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms bažnyčia dažnai būna vienintelė vieta, kur jie gali sekmadienį ateiti, nes tiesiog neturi įpročio vaikščioti į koncertus. Muzika – labai svarbu, ji veda žmogų, bažnyčioje ji neatskiriamas dalykas.

Žinoma, tenka matyti įvairių bažnyčių. Kartais – ir apytuščių. Manau, viskas priklauso nuo kunigo gebėjimo suburti bendruomenę, užvesti žmones, sugalvoti ką nors, kad jie norėtų čia ateiti. Jeigu bažnyčios šeimininkas geras, ir patys maldos namai būna švarūs, gražūs. Pavyzdžiui, buvau sužavėta Priekulės bažnyčia, dieviškos akustikos Kruopių bažnyčia.

Tiek daug esu mačiusi per savo apsilankymus Lietuvos bažnyčiose, kad net knygą galėčiau parašyti – kartu ir pasidžiaugti, ir nuliūsti. Ypač man liūdna dėl prastos būklės vargonų, dėl to, kad 80-yje procentų bažnyčių tiesiog vargana. Tačiau ko norėti iš provincijos, jeigu mūsų Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje vargonai neatitinka reikalavimų...

Kaip provincijoje, ypač tose mažytėse bažnytėlėse, žmonės priima jūsų giedojimą ir jus pačią?

Kiekvienam menininkui miela, kai jį įvertina, kai pasako gerą žodį. Tokiose bažnyčiose žmonės retai išeina nesulaukę koncerto, o po jo atsistoja, ploja, džiaugiasi, prieina, pasveikina. Kaimo moterėlės ir kokių kiaušinių ar sūrį duoda, vasarą – gėlių. Ir man toks džiaugsmas! Tada sekmadienis tampa prasmingas. Žinoma, ir taip galiu nueiti į bažnyčią tądien, bet jeigu nepagiedu – kažko ima trūkti.

Ar, be apsilankymų Lietuvos bažnyčiose, giedate ir užsienyje?

Taip, Skandinavijoje, ypač Suomijoje, Švedijoje. Suomijoje esu aplankiusi kokį šimtą bažnyčių. Tik ten tai būna kitokie koncertai, su bilietais, ir galiu giedoti ne tik sakralinę muziką. Žinoma, atmosfera būna ypatinga, Skandinavijoje visos bažnyčios gražiai sutvarkytos, šildomos, turi puikius vargonus, kai kurios – fortepijonus, net klavesinus.

Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Asmeninio archyvo nuotr.

Mąstau apie giedojimą ir tikėjimą – kadaise šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra pasakęs, kad giedojimas yra kaip malda. Aš ir taip meldžiuosi, bet kai dar giedu...

O jeigu palygintumėte, kaip jus žmonės priima svetur ir čia, Lietuvoje? Aš jaučiate skirtumą?

Lietuva – mano gimtinė, aš žinau, ką čia žmonėms pasakyti. Čia su jais galiu bendrauti, papasakoti, pavyzdžiui, apie savo giedamą Franzo Schuberto „Ave Maria“ – kaip ji buvo sukurta, pristatyti, ką tą vakarą giedosiu. O Skandinavijoje to negaliu padaryti – ten klausytojai turi programėles, už koncertus sumoka pinigus. Tačiau galiu pasakyti – kai giedi iš širdies, visi žmonės tave labai gražiai priima. Dėl tos ypatingos atmosferos kai kurios Lietuvos bažnyčios yra tapusios mano antraisiais namais, pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Pakalbėkime, kaip atradote tikėjimą. Juk ne visi artistai yra tikintys.

Sudėtingas klausimas. Aš ne atradau tikėjimą – aš taip buvau užauginta. Labai stipria katalikiška dvasia. Mano mama buvo ištremta į Sibirą visam gyvenimui, tačiau jai pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Ji yra sakiusi, kad į Lietuvą ją atvedė rožinis, maldos Marijai. Todėl man vaikui būnant eiti į bažnyčią buvo privaloma kiekvieną sekmadienį. Pamenu – tuo metu per televiziją rodydavo filmus, ir aš taip norėdavau juos žiūrėti. Bet nebuvo galima, eiti į bažnyčią būdavo įstatymas. Kaip ir įstatymas penktadienį nevalgyti mėsos, įstatymas švęsti Kūčias, Kalėdas, Velykas. Jau nuo mažens Šv. Antano bažnyčioje Kaune eidavau barstyti gėlių, ir man būdavo didelis džiaugsmas, pakylėjimas per Velykas atsikelti penktą ryto ir laukti, kol galėsiu apsirengti baltą suknelę.

Kai buvote vaikas, mama versdavo eiti į bažnyčią. O kaip paauglystėje, jaunystėje – ar nekilo maištas tuomet prieš Bažnyčią?

Kilo. Beje, po mamos mirties. Atsimenu kaip dabar, atėjau į bažnyčią ir ėmiau labai verkti. Aš taip raudojau eidama išpažinties, kad kunigas ant manęs pradėjo rėkti, ir tąsyk pasakiau: nekelsiu į bažnyčią kojos... Po to visąlaik mėgdavau užeiti į jas, man būdavo gera ten, kai nėra žmonių, vienai pasimelsti. Mąstau apie giedojimą ir tikėjimą – kadaise šviesaus atminimo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas yra pasakęs, kad giedojimas yra kaip malda. Aš ir taip meldžiuosi, bet kai dar giedu...

Šiluvos Švč. Mergeles Marijos Gimimo bažnyčioje. Asmeninio archyvo nuotr.

Sakoma, kai giedi, dvigubai meldiesi.

Taip. Tokiomis akimirkomis tarytum angelas nusileidžia. Ir aš tai laikau didžiuliu stebuklu. Štai vasarą giedojau Šiluvos bažnyčioje, nebuvo daug žmonių, baigėsi mišios, ir aš dainavau pasaulietinę dainą „Pirkite mano žibuokles“, kurios negalima dainuoti bažnyčioje. Tačiau kartą vienuolės Ramygaloje man pasakė: jūs nesijaudinkite, dainuokite tą dainą, juk žibuoklės – mėgstamiausios Marijos gėlės. Tai mane taip paguodė!

Tai štai tąsyk Šiluvoje pagiedojau apie žibuokles ir taip ir likau stovėti. Visa bažnyčia apmirė. Po to visai netyčia Paberžėje susitikau porą moterų, kurios buvo tame koncerte, ir papasakojo, kad tuomet buvo tarsi kažkas atsitikę, tarsi laikas buvo sustojęs... Aš tai ir vadinu angelo nusileidimu, tą palaimingą būseną. Ir tokių būna labai mažai, galiu suskaičiuoti ant rankos pirštų, ir tai nutinka visai netikėtai – kartais per repeticiją, muzikos mokykloje, kalėjime koncerto metu...