Elizabeta Lāce. Hele Spridzāne nuotr.

Prabėgo jau keli mėnesiai nuo pastarojo „Muzikinių akiračių“ ciklo įrašo. Reguliarumo man trūksta, užtai turėčiau atsiprašyti tų skaitytojų, kuriems šie tekstai aktualūs. Kita vertus, nesu susijęs su jokiais oficialiais įsipareigojimais, todėl galiu sau leisti prabangą rašyti tuomet, kai nutariu, kad tai neišvengiama. Taigi polėkis grįžo, ir jūsų dėmesiui pristatysiu keletą grupių bei atlikėjų iš geografiškai mums taip artimos, tačiau daugelyje kitų sričių dažnam piliečiui kur kas mažiau pažįstamos Latvijos.

Prisipažinsiu, pasaulyje, kuriame pasiklausyti muzikos užtenka suvesti grupės pavadinimą į paieškos langelį ir spustelėti vieną kitą pelės mygtuką, atrasti ką nors visiškai negirdėta ir tyra, deja, bet darosi sunkoka. Dėl šios priežasties stengiausi nesidairyti į pernelyg trivialiai skambančius kolektyvus ir paieškoti ko nors mažiau įprasta mūsų klausos organams.

P. S. Pažadu, kad IV ciklo dalis pasirodys greičiau, nes teksto metmenys jau blaškosi galvoje norėdami ištrūkti ant popieriaus lapo.

Mona De Bo

Už šio keisto pavadinimo, kuris galbūt yra susijęs su japonų kalboje vartojamu žodžių junginiu, reiškiančiu blogą nuotaiką, slepiasi du Edgarai. Vienas jų turįs Eihmans, o kitas – Rubenis pavardę. Tačiau taip jau nutinka, kad ne visuomet užgimusias idėjas pavyksta realizuoti grojant dviese, todėl duetas turi polinkį transformuotis į skaitlingesnio pobūdžio formacijas.

Ankstyvuosiuose „Mona De Bo“ įrašuose girdime drone'išką Vašingtono ansamblio „Earth“ ir kadaise muzikologo Kazimiero Šiaulio išpeiktų „Sonic Youth“ noise rock koliziją. Pastaroji atmiežta žanrui nebūdingais valtornos, klarneto ar trombono intarpais. Bet...

Viskas išgaruoja naujausiame albume „Kur ir išeit?“ Na, gal ir ne viskas. Vis dėlto grupės lėtapėdiškas skambesys nedingsta, tik įgauna dar neregėtų mastų. „Kur ir šeit?“ įrašytas Tilžas miestelio liuteronų bažnyčioje. Jame vos vienas kūrinys, trunkantis nei daug, nei mažai vieną valandą dvidešimt tris minutes ir trisdešimt sekundžių. Visą šį laiką pasąmonės klodai transliuoja sodo takeliu šliaužiančios sraigės, užu savęs paliekančios gličią šliūžę, vaizdinį. Fenomenaliai lėtas albumas! Nepertraukiamas fisharmonijos ūžesys, dažniausiai skambantis vienodai ištisas dešimt minučių, kol galiausiai nusprendžiama garsą paaukštinti arba pažeminti, ir būgnai, siekiantys vos 20 smūgių per minutę ribą. Bam į bačką, taukšt į solinuką! Radikalus hipnotizuojantis minimalizmas, priversiantis net karštakošiškiausią choleriką įsigyventi į flegmatiko būvį.

„Mona De Bo“.

Shipsea

Po šiuo pseudonimu slepiasi Jānis Šipkēvicsius, taip pat grojantis itin sėkminga karjera galinčiuose pasigirti „Instrumenti“ ir 2006 m. Latvijai „Eurovizijos“ dainų konkurse atstovavusių „Cosmos“ kolektyvuose. Bet dažno muzikanto kelyje ateina metas, kai priimamas sprendimas grupę išmainyti į solo. Taip nutiko ir su J. Šipkēvicsiu. Prisiklausęs Nilso Frahmo, Jameso Blake'o, Justino Vernono, Philipo Glasso ir Laurie Anderson, jis ėmėsi kūrybos po „Shipsea“ pseudonimu.

„Shipsea“ skambesys daugiabriaunis, o tos briaunos tikrai ne vienodų matmenų. Instrumentų gausa (saksofonai, violončelės, arfos ir t. t.), elektroniniai pasažai itin primena N. Frahmo braižą. Tačiau vokiečių kompozitoriaus darbų ašis – akcentuoti, repetityviniu komponavimu grįsti klavišiniai. „Shipsea“ kūryboje viskas klojasi kiek kitaip. J. Šipkēvicsius, turėdamas gerai išlavintą balsą, nevengia suteikti jam daugiau laisvės, o to negalima pasakyti apie N. Frahmą, kuriam vokalas daugelį metų tebuvo britkus trikdis. Bet štai naujausiame albume „All Melody“ ir jis paminė savo principus.

Grįžkime prie „Shipsea“. Narstant projekto kūrybą akivaizdu, kad jo vedlys linkęs ieškoti vis kitokių garsų ir sąskambių. Klausant debiutinio prieš porą metų išleisto EP ir vėliau pasirodžiusio albumo „Tālavas Taurētājs“ gali pasirodyti, kad girdime skirtingus kolektyvus. Švelnus debiutinio įrašo tonas užleidžia vietą tamsesniems noise / industrial stilistikos įterpiniams, o klavišinius ir vokalą nuo pjedestalo šalin patraukia styginiai instrumentai arba saksofonas. Galite nesibaiminti, „Shipsea” nėra tik dar vienas beveidis copy-paste projektas.

Shipsea.

Kārlis Auziņš

Po galais, it iš akies trauktas Janas Garbarekas jaunystėje, – pamaniau vos išvydęs jaunosios kartos Latvijos saksofonininką Karlį Auziņšą. Ar skambesys irgi bus panašus? Ačiūdie, ne. Tenoriniu ir soprano saksofonu grojantis jaunuolis tikrai sugeba išgauti Norvegijos scenos veterano vertas melodijas, o kartais priverčia mintyse brėžti paraleles su Johno Coltrane'o atlikimo technika. Tačiau apkaltinti K. Auziņšą plagijavimu ar nuobodžiu klasikų imitavimu būtų nedovanotinas lazdos perlenkimas.

Turbūt daugelis yra susidūrę su fenomenu, kai atsivertus žinomesnio džiazmeno vikipedijos puslapį ir nuskrolinus iki tos vietos, kur turėtų būti surašyta diskografija, išvysti kelių šimtų albumų sąrašą, kuris, rodosi, tinkamas tik sienoms tapetuoti, bet ne pradėti pažintį su muzikantu. Galiu tik nuraminti – K. Auziņšo diskografija kukli – vos du albumai. Bet, kaip sakoma, dar ne vakaras, nes vaikinukas atrodo perspektyvus.

2016 m. puikų vardą tarp melomanų užsitarnavusi ir asmeniškai mano paties viena mėgstamiausių Europos įrašų kompanijų – „Clean Feed“ – išleido kolektyvo „Mount Meande“, kurio sudėtyje grojo ir K. Auziņšas, kompaktinę plokštelę. Vokietijos, Latvijos ir Lenkijos jaunosios kartos džiazmenų, kuriuos suvedė studijos Kopenhagoje, bendras įrašas neliko be atsako. Pagyrų jaunuoliams negailėjo ne tik Europos kritikai, bet ir Užatlantės džiazo mėgėjai. Tais pat metais K. Auziņšas subūrė savąjį kvartetą kartu su Arturu Tuzniku, Joeliu Illerhagu, Jakobu Høyeriu ir įrašė albumą „Images in Regard of the Central Reference System“, kurį liaupsėmis apipylė vienas autoritetingiausių Lenkijos muzikos kritikų Adamas Baruchas.

Pastarieji įrašai atskleidžia pagrindines K. Auziņšo skambesio dedamąsias – vėlyvasis bibopas ir laisvasis džiazas. Jis nėra revoliucionierius, griaunantis muzikos kompozicijos pamatus ar ex nihilo kuriantis ką nors visiškai negirdėta, jo technika nėra nutolusi šviesmečiais, palyginti su kitais saksofonininkais, bet K. Auziņšo gebėjimas savo muzikoje atskleisti fundamentalią slinktį nuo bebop į free jazz ir joje įterpti šį tą nuo savęs, prašosi būti deramai įvertintas.

Kārlis Auziņš.

Elizabeta Lāce

Tarpdisciplininių menų verpetuose besisukanti Elizabeta Lāce nusprendė turimą patirtį ir žinias nukreipti muzikos link. Menininkės diskografijoje – du estetiškai panašūs, tačiau konceptualiai skirtingi leidiniai.

Pirmasis darbas „Mōaigā/Zemesmala/Landside“ – albumo pavadinimas, kaip ir jo tekstai, parašyti trimis kalbomis: lyvių, latvių ir anglų – tai E. Lāce žvilgsnis į praeitį. Elizabeta atsigręžia į senąsias Latvijos istorijos epochas, kultūros klodus; ji sudabartina ir aktualizuoja livoniškąjį paveldą ir muzikine plotme perinterpretuoja daugelį filosofinių disputų keliančią praeities ir dabarties skirtį. Albumo tekstai parašyti skirtingu metu, skirtingose vietose – Liepojoje, Klaipėdoje ir Budapešte, o muzika įrašyta Vidžemės provincijoje. Kompozicijos atliktos vien tik arfa. E. Lāce būdinga lėta kompozicinė tėkmė, minimalistinė kūrinių sandara, ilgai besitęsiančios natos, o stygos grojant praktiškai nėra gesinamos, todėl garsui leidžiama sklisti visais tonais ir obertonais.

Antrame savo albume „Songs About D“, paremtame jos pačios dienoraščiais, reflektuojama mus supanti kasdienybė, joje besireiškiantys džiaugsmai ir nuogąstavimai, bandoma ieškoti prasmių, atrodytų, betikslėje rutinoje ir šaltoje bei technokratiškoje socialinėje sanklodoje. Šiame darbe arfą keičia fortepijonas, tačiau braižas išlieka panašus, grįstas asketiškomis kompozicijomis.

Ir pirmas, ir antras albumas savo forma – tarsi neišsišokantis funkcionalizmas, tačiau turiniu – tai ištaigingas ir kupinas įvairių detalių barokas, kuriam perprasti prireiks pastangų ir laiko.

Elizabeta Lāce. Hele Spridzāne nuotr.

EZERI

Prieš keletą metų Mikelis Putninas, tarytum koks keliaujantis viduramžių dainius, tik su gitara blaškėsi po Italiją ir atliko savo dainas tenykščiams gyventojams. Ilgainiui prie jo prisijungė būgnininkas Krisjanis Bremssas ir bosininkas Kristianas Priekulis. Solo tapo trio. Kolektyvas greitai susigrojo ir įrašė debiutinį albumą „Ogle“, kuris buvo nominuotas metų debiutui Latvijos muzikos apdovanojimuose. Ši trijulė yra šiek tiek pažįstama Lietuvos publikai. Praėjusiais metais Vilniuje vykusiame tarptautinio muzikos inkubatoriaus „Novus“ finale EZERI užėmė trečią vietą.

Trio lyderis M. Putninas pagrindiniais savo autoritetais įvardija iš pirmo žvilgsnio diametraliai priešingų polių atstovus: Johną Coltrane'ą ir Deathą Gripsą, Jamesą Blake'ą ir „The Knives“. Klausant kol kas vienintelio debiutinio albumo „Ogle“, galima ieškoti minėtų muzikantų ir grupių įtakos, bet ar verta? Manyčiau, ne. EZERI kuria savitą muzikinį pasakojimą, kurio dramaturginiuose vingiuose pažintį užmezgą popsas, džiazas, rokas ir dar visokio plauko veikėjai.

EZERI.

Dora

„Dora“ – tai ankščiau minėto Jānio Šipkēvicsio ir Gatiso Zaķio projektas. Abu muzikantai groja grupėje „Instrumenti“. Kol kas vienintelio „Dora“ įrašo „Two Sides“ priešistorė glaudžiai susijusi su tarpdisciplininiais menais. Prieš pasirodant šiam albumui audiovizualiniam menui atstovaujantis Kristapas Epneras pristatė parodą „Pratimai“ (lat. „Vingrinājumi“), prie kurios įgarsinimo nagus prikišo ir Jānio bei Gatiso duetas. Paroda buvo nominuota Latvijos dailės akademijos įkūrėjo Vilhelmo Purvyčio apdovanojimuose, kurie teikiami už įdomiausius ir perspektyviausius vizualiųjų menų projektus.

Antras stiprus postūmis ir garso klajonėms, ir dueto pavadinimui atsirasti įvyko tarp teatro sienų. Naujajame Rygos teatre režisierė Mara Kimelė statė spektaklį „Aspazija. Asmeniškai“, dedikuotą bene vienai žymiausių Latvijos poečių, ir pasiūlė duetui sukurti garso takelį. Iki tol vardo neturėjęs Jānio ir Gatiso tandemas atkreipė dėmesį, kad pjesės protagonistės Aspazijos ir jos vyro seserų vardai sutapo – abi buvo Doros. Nieko kita neliko, tik pasisavinti šį vardą.

Bendradarbiaujant su skirtingų krypčių menininkais dueto sukurta muzika tapdavo parodų ar spektaklių dalimi, o ne savarankišku meno artefaktu. Jānis ir Gatis, siekdami labiau atkreipti dėmesį būtent į muziką, nusprendė užfiksuoti savo eksperimentus fizinėje laikmenoje ir, kaip dabar populiaru, išleido vinilinę plokštelę pavadinimu „Two Sides“.

Dueto kuriama muzika pašėlusiai vaizdinga. Greičiausiai dėl to kaltas darbas su dailininkais ir teatralais. Ten muzika glaudžiai susisieja su vaizdu ir turi atspindėti tai, kas glūdi drobėje arba vyksta scenoje. O „Dora“ siūlo viską įsivaizduoti patiems, savo galvose. Klausant šio dueto rafinuotų elektroninių ir akustinių garsų vijų, vaizduotės langai ir durys prasiveria plačiai. Mintyse pamažu per Sibiro sniegynus pūškuoja garvežys, ryto saulė nutvieskia sujauktą miegamojo lovą, menančią romantišką naktį, o po kelių minučių atvirame kosmose pasirodo astronautas. Vaizdai ir fantazijos, fantazijos ir vaizdai – būtent tai yra „Dora“.

„Dora“. Janis Deinats nuotr.