Poetas Marcelijus Martinaitis. Alvydo Šlepiko nuotrauka

Marcelijus Martinaitis „Viskas taip ir liks. 1988-2013 metų užrašai“. Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eseistikos knyga „Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai“ turi savo atsiradimo istoriją. Po poeto mirties žmona Gražina Martinaitienė sukaupė visus poeto bloknotus bei pabirus užrašus, atrinko nespausdintus kūrinius, surinko juos kompiuteriu, nes M. Martinaičio rašysena nelengvai perskaitoma. Tekstų atspaudus, susegtus kartu su poeto rankraščiais, ji perdavė literatūros tyrinėtojui Valentinui Sventickui, kuris ir sudarė šią knygą, parengė spaudai.

Sudarytojas pratarmėje rašo: „Į šią knygą patekančius tekstus turime suvokti kaip poeto užrašus sau. Nėra ir negali būti jokios žinios, ar jis pats būtų davęs juos spausdinti. Gal būtų gludinęs tai, kas užsirašyta paskubom, ekspromtu, gal būtų slopinęs „aštrumus“ ar keitęs frazeologiją. Šį žanrinį būdingumą – poeto užrašai sau – knygos skaitytojams reikėtų įsidėmėti.“

Knyga „Viskas taip ir liks“ artimiausia ankstesnei knygai „Tylintys tekstai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006). Naujoje knygoje yra anuomet nespausdintas pluoštas „Iš raudonos knygelės, 1988–1990“, o didžiąją leidinio dalį sudaro užrašai, rašyti po 2000-ųjų metų.

M. Martinaičiui rūpėjo ne tik literatūros ir jos kūrėjų padėtis kintančioje visuomenėje. Kelių kartų sąmonėje Marcelijus Martinaitis – ne tik poetas, bet ir kultūrininkas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Jo eseistinis žodis tapo ypač svarbus Atgimimo laikotarpiu. Martinaitis buvo veiklus sąjūdininkas, nepriklausomos valstybės formuotojas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Vėliau nebedalyvavo politikoje, tačiau liko aktyvus politinių ir kultūrinių procesų stebėtojas ir neretai kritikas.

Užrašuose kalbama apie kultūros ir politikos santykį, biurokratiją, socialinę atskirtį, lietuvių tautos išlikimą. Aktualūs pamąstymai apie sostinę Vilnių, paveldą ir urbanistiką. Akivaizdus sistemingas M. Martinaičio gilinimasis į nacionalinės savasties dalykus, įsipareigojimas tautos kultūrai, lietuvių kalbai. M. Martinaitis turėjo ryškią nepriklausomos Lietuvos viziją ir stiprų socialinio teisingumo pojūtį. 

Kviečiame skaityti knygos ištraukas.

--- 

„Dabar heroizuoja save karta, kuri buvo persekiojama, kad nešiojo džinsus, ir užsirašo palaidoti su džinsais arba mano, kad pravartu būtų kelnėms pastatyti paminklą. Tai tikrai būtų epochos įvaizdis: kūno dalis iki liemens be krūtinės ir galvos. Tai labai logiška: mes jau negalėjom ištart kai kurių žodžių, dainuot, pagaliau – galvot. Vaikams iš mūsų liko tik kelnės, kurias iš paskutiniųjų savo atžaloms stengiamės nupirkt.“

*** 

„Pasaulyje yra teisybės angelas ir tiesos angelas. Pirmasis puola užsimerkęs, iškėlęs kardą ir su pykčio putomis lūpose, antrasis – stovi nuleidęs kalaviją ir žiūri teisybei į akis. Pirmasis, siekdamas teisybės, sukelia sumaištį ir didesnį tiesos ilgesį, antrasis atneša taiką. Pirmasis nuolat laimi, antrasis laimi pralaimėdamas.“

*** 

„Sako: reikia Lietuvą atkurti tokią, kokia ji buvo iki 1940 metų. Bet reikėtų labai daug žmonių pasodinti, nukankinti ar ištremti. Tokių dalykų neseniai jau buvo: kai kas mėgino padaryti tai, kas bus po 10, 20 ar 50 metų. Ar ne geriau leisti Lietuvai būti tokiai, kokia ji gali ir nori būti? Visi varovai į ateitį ar praeitį be nusikaltimų nieko nėra palikę nei tautai, nei žmonijai.“

*** 

„Buvo pasakyta, kad parlamentas dabar ir yra inteligentija. Nuo kada inteligentija renkama penkeriems metams? Nelaiminga ta valdžia, kuri nepripažįsta ir nesiremia inteligentijos autoritetu, kuris yra pastovumo šaltinis. Parlamentas siekia šį autoritetą sumenkinti kaip galimą konkurentą.“

*** 

Evgenios Levin nuotrauka

„Ima atrodyti, kad mene buvo vertinga tik tai, už ką buvo galima gauti kalėjimą.“

*** 

„Žvaigždė, kuri paišoma ant režimui pasipriešinusio žmogaus krūtinės arba kaktos, yra išimta iš savęs. Reikia žinomo priešininko, kuo nors nusipelniusio žmogaus, kad tą žvaigždutę būtų galima prisegti ir kad visi matytų, jog tu esi švaresnis už švarųjį. Skubama persekioti kitą, kad užmirštų arba aplenktų tave, skubama priminti kito išdavystę, kad tavoji atrodytų maža. Kiek žmonių nešioja kitų jiems prisegiotas žvaigždutes! Ar nesiruošiama atlikti ritualinį aktą – kai parinktus žmones apkabinės savo žvaigždutėmis, juos vieną kartą sudegins Nepriklausomybės aikštėj – ir iš karto visiems palengvės, kaip kad būdavo aukojant jautį arba ožį. Pagonys bent ožiui užkraudavo savo nuodėmes.

O kur tie su tikrom raudonom žvaigždėm, kurios raudonos nuo žmonių kraujo? Kur jų teismai? Ne, jie netinka ritualinei aukai – kitų kaltes turi pakelti nekaltas.“

*** 

„Apie istoriją. Nežinosi, kur ir ko eini, jei nesuprasi, iš kur išėjai. Esi tas, kuris yra išėjęs.“

*** 

„Kiek kartų kas keli metai gali būti kuriama iš naujo valstybė pagal valdžią paėmusios grupuotės bei jos lyderio užgaidas. Blogiausia, kad nėra stiprių visuomeninių atramų, per kurias vis nauja valdžia turėtų tartis, o ne valdyti. Dar vis naudojamasi (rinkimai!) amorfiška, nesusiformavusio visuomene.“

*** 

„Juk pats žodis kultūra [reiškia – GMM] kultivuoti, įdirbti, gerinti, paruošti sąlygas plėtrai, naujų vertybių kūrimui. Tuo tarpu yra kuriama tai, kas iš karto, vienu metu „suvartojama“. Dažniausiai nieko nepalieka kokie nors ambicingi renginiai – tik šiukšlių krūvas, išgertus butelius.“

*** 

„Apie sąmonės blokatorius. Juos „pralaužia“ tik seksas, žiaurumas.“

*** 

„Mums įprasta savo pergalėse ieškoti kenkėjų, išdavikų, kaltininkų, o pralaimėjimuose – didvyrių. Todėl esame linkę menkinti arba užmiršti pergales, įvykius, datas, kurios susietos su svarbiais pokyčiais istorijoje ir tautos gyvenime.“

*** 

„Bolševikai taip sumaišė pasaulį, kad niekas net savo kaulų neatsirinktų paskutinę teismo dieną. O dabar norime tai padaryti staiga ir teisingai. Pagreitinti Lietuvoje paskutinio teismo dieną.“

*** 

„Valdžia neduoda malonių: nei gamtos, nei kalbos, nei gyvybės, nei meilės. Visa tai reikia turėti patiems – tai ir yra laimė.“

*** 

„Vienintelis būdas visur ir visada likti teisiam: niekada nesiklausyti ir neišgirsti kito, nenusileisti, nesikalbėti su kitaip manančiu.“

*** 

„Tik viena žinau, kad nebalsuosiu už tuos, kurie skelbiasi esą vieninteliai teisūs. Mūsų istorinė bei sovietinė patirtis sako: kai teisus paskelbiamas vienas ir vienintelis, tada visi tampa neteisūs.“

*** 

„Visos valstybės, despotijos, kurios nesukūrė kultūros, nugrimzdo į užmarštį.“

*** 

„Lietuvis moka gyventi uždarytas, okupuotas.

Bet nežino, kaip gyventi, kai nėra sienų, pasienio kontrolės punktų, kurie priklauso svetimoms valstybėms.“

*** 

„Apie nepriklausomybę, apie tai, kad 70 proc. nevertina Lietuvos nepriklausomybės. O gal valdžios, kuri darosi vis labiau nepriklausoma net ir nuo tautos.“

***

„Milošo žodžiai: Lietuva atsirado iš filologijos, kitaip sakant iš tekstų.

Dvarai buvo lietuvybės centrai – ne miestai. Kilo ne miestuose, o dvaruose, dvareliuose, kaimų seklyčiose. Bitė, Žemaitė, Kudirka, Basanavičius.

Antra karta – taip pat iš tekstų. Be ginklų.

Lietuva nenužudė nei vieno puolančio su ginklu – unikalus laisvės atgavimas.

Buvo išrastas ŽODIS.“

***

„Taip, spaudos cenzūros nėra, bet yra likę stiprūs cenzūravimo įgūdžiai, kurie reiškiasi kulūroje, politikoje, šiaip įvairiose bendruomeninėse struktūrose, buityje. Įprastas dalykas, kai užsipuolamas ne taip manantis, net artimas žmogus, jis net šalinamas iš savojo rato. Egzistuoja tokios cenzūrinės grupės, kurias sudaro savaip „užsikodavę“ ar „užkoduoti“ jų dalyviai, nepriimantys jokios naujos informacijos, kuri gali kirstis su jų lyderio nuomone. Tokios grupės – į partijas.“

***

„Valstybės siekis vengti bet kokių išorinių įtakų yra pražūtingas tautai. Tokios uždaros šalys siekia mokyti visą pasaulį, sekindamos savo jėgas.“ 

***

„Veikia okupacinis sąmonės sindromas, nesunkiai gaivinamas pasitelkus netolimą praeitį, net Sąjūdžio prisiminimą. Lyg kartotųsi tas pats ir esame užvaldyti tų pačių jėgų, ir valstybė užvaldyta. Nuteikiama, kad valstybė yra svetimųjų rankose. Vidinės okupacijos sindromas.“ 

Ištraukas atrinko Donatas Puslys