vievioparapija.eu nuotr.

Tokia forma, kokia yra dabar, gavėnia pradėta švęsti nuo IV a. Ji buvo suprantama kaip atsivertimo ir atgailos dvasia pažymėtas laikas, skirtas visai Bažnyčiai, kurio metu išryškėdavo pasninko ir susilaikymo praktikos. Tačiau kas vyksta gavėnios metu šiandien? Kaip dabar išgyventi gavėnią? Kaip mums konkrečiai elgtis, į ką atkreipti dėmesį? Aiškumo dėlei išskirkime dvi plotmes, kurias labiausiai paliečia ar turėtų paliesti gavėnios nuotaika. Jas pavadinkime bažnytine – liturgine plotme ir bendruomenine – asmenine plotme. Žinoma, prieigos pjūvių gali būti įvairių.

Bažnytinė – liturginė plotmė 

Tai įvairūs pasikeitimai, vykstantys Bažnyčios liturginiame ir maldos gyvenime.

Gavėnios pradžia – Pelenų diena. Ši diena pažymėta ypatinga atgailos dvasia, kai išreiškiamas asmeninis žmogaus troškimas atsiversti, nusigręžti nuo blogio ir sugrįžti pas Dievą. Svarbiausias Pelenų dienos akcentas yra pelenų barstymas, simbolizuojantis ne tik gavėnios, kaip atgailos, laikotarpio pradžią, bet ir nusižeminimą bei nuoširdų siekį atsiversti ir tikėti Evangelija. Kiekvienais metais pelenai paruošiami naujai. Patariama pelenus ruošti sudeginant praėjusių metų pašventintas verbas ar pašventintus kitus žolynus. Mišių dalyviams kunigas užberia ant galvos žiupsnelį pelenų arba ant kaktos pelenais daro kryžiaus ženklą, pasirinktinai sakydamas šiuos Šv. Rašto žodžius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15) arba „Atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulkėmis virsi“ (plg. Pr 3, 19).

Gavėnios liturgijos ypatybės, kurias pastebime bažnyčiose. Visur violetinė spalva. Altoriai nepuošiami gėlėmis (išimtis – pasitaikančios iškilmės ir šventės). Raginimas atgailauti. Vargonais gavėnios metu grojama tik giedojimui pritarti. Visur vyrauja minoras. 

Nuo gavėnios pradžios iki Velyknakčio niekur negiedamas Aleliuja. Prieš posmelį prieš Evangeliją ir po jo girdime: „Garbė tau, Kristau, dieviškasis Žodi“ ar panašų tekstą. Negiedamas nei Gloria, Garbės himnas, nebent per gavėnią pasitaikančias liturgines iškilmes.

Tą gavėnios minorą, atgailą ir susimąstymą, pertraukia kai kurios pasitaikančios liturginės šventės ar iškilmės – pavyzdžiui, kovo 4 d. – Šv. Kazimieras, kovo 19 d. – Šv. Juozapo iškilmė, kovo 25 d. – Viešpaties apreiškimo iškilmė (dėl Didžiosios savaitės ji šiemet perkelta į balandžio 9 d.). Per Iškilmes kalbamas arba giedamas Gloria.

Gali prisidėti specifiniai giedojimai. Lietuvoje populiarūs gavėniniai giedojimai, pavyzdžiui, Graudūs verksmai, atliktini ne Mišių metu. Raginamas Kryžiaus kelio apmąstymas – Jėzaus kančios apmąstymas. 

Gavėnios laiko sekmadieniai turi savo numeraciją – nuo I iki V. Ketvirtasis gavėnios sekmadienis – Laetare. (N. B. Advento viduryje yra Gaudete sekmadienis) Liturginių rūbų spalva gali būti ne violetinė, o rožinė. Nes Mišių įžangos priegiesmis, paimtas iš Iz 66, 10–11: Laetare, Ierusalem – „Džiaukis, Jeruzale! Skubėkit į būrį visi, kurie mylite ją; pradžiukite, kurie tik buvote nuliūdę; tegul svaigsta jūsų širdis paguoda ir linksmybe“. Kodėl Laetare – džiaugsmo sekmadienis per gavėnios vidurį? Atsakymo galima ieškoti IV sekmadienio pradžios maldoje – praskleidžiamas Velykų slėpinys ir pranešama apie žmonių išganymą: „Dieve, per savo Sūnų nuostabiai sutaikinęs su savimi nuodėmingąją žmoniją, padėk krikščionijai artėjančias Velykų šventes pasitikti uoliu pamaldumu ir ryžtingu tikėjimu.“

Šeštasis gavėnios sekmadienis vadinasi Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienis, kur prisimename Jėzaus mesijinį įžengimą į Jeruzalę ir šventiname verbas. Šiuo sekmadieniu prasideda Didžioji savaitė, kurios metu ypač prisimename ir pagerbiame Kristaus Kančią.

Gavėnios pabaiga – Didysis ketvirtadienis. Gavėnia trunka iki Paskutinės vakarienės Mišių pradžios. Tada jau įžengiame į kitą be galo reikšmingą laiką: Didįjį Velykų Tridienį, kuris prasideda Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės Mišiomis ir baigiasi Velykų sekmadienio vakarine valandų liturgija. 

Bus daugiau