Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Maniau, visai prasikeiksiu nuo šio mėnesio rašinėlio. „Proginis“ visada sunkiau, nes visos progos neišvengiamai nuvalkiotos, be to, mūsų patriotinis sezonas nuo Sausio 13-osios iki Kovo 11-osios toks ilgas, kad jo pabaigoje beveik neįmanoma pasakyti ką nors, kas nebūtų beviltiškai banalu ir sentimentalu. Ir lyg to būtų maža, mes kraustomės. Mano galvoje IKEA, o ne Kovo 11-oji ar Laisva Lietuva.

Tada pagalvojau, kad čia, nelietuviškai tariant, first world problem. Arba, irgi nelietuviškai tariant, raškažius.

Tada pagalvojau, kad nėra geresnio Kovo 11-osios simbolio už raškažių.

Atsimenu visokias smulkmenas iš pirmųjų atgautos nepriklausomybės metų. Pavyzdžiui, kaip pirmieji pažįstami, pirmą kartą išvažiavę kur nors į užsienį, pasakodavo: įsivaizduoji, ten guli namuose ant stalo lėkštė su bananais ir apelsinais, kas užsinori, tas pasiima ir suvalgo. Dabar, žiūrint į tokią pat apelsinų ir bananų lėkštę savo namuose, net drovu prisiminti, kokie buvome – kas? Laukiniai? Ubagai? Bet taip pat iš to laikotarpio – o tada buvau nelabai didelis vaikas – atsimenu jausmą, kad atsitiko didžių dideliausias stebuklas, ir tai, kad dabar toliau dėsis mažesni stebuklai ir stebuklėliai, yra savaime suprantama. 

Raškažius šiandien yra ne vien tai, kad bananų ir apelsinų praktiškai visi Lietuvoje turime iki soties. Kad prie Akropolio nėra kur pasistatyti mašinos. Kad beveik visame Vilniuje nėra kur pasistatyti mašinos. Kad Palangos verslininkams ir vėl vasara buvo siaubinga, nieko jie, vargšai, neuždirbo, nors jau prieš pusę metų kiekviena kamurkėlė buvo rezervuota, kad stintų šventėje viena stinta kainuoja penkis eurus. 

Daug didesnis raškažius yra tai, kad patriotinis sezonas toks ilgas, jog nebeįmanoma pasakyti ką nors, kas nebūtų banalu ir sentimentalu. Nes banalu ir sentimentalu nebetinka. Kaip nebetinka vien spiegti, krykštauti, šokinėti, ploti delnais ir šaukti: „Landsbergis, Žalgiris, Lietuva!“ ar tiesiog – „Stebuklas!“ O juk tiko. Juk taip ir buvo, taip ir šaukėme, ir viską, ką norėjome ar galėjome tada pasakyti apie Lietuvą ir Nepriklausomybę, tuo ir išreiškėme. Dabar, matote, jau turime ir nebanaliai, ir protingai, ir apgalvotai, o pageidautina dar ir kaip nors, kaip niekas kitas nėra pasakęs. 

Raškažius yra tai, kad šimtmečio proga nesugalvojame jokių normalių idėjų Lietuvai, net ir paskelbę visuotinį idėjų Lietuvai galvojimo vajų. O juk buvo tų idėjų – na, pavyzdžiui, išsivaduoti, atgauti laisvę, atkurti demokratiją. Apsaugoti žmonių teises ir brangias žodžio, tikėjimo, sąžinės laisves. Įstoti į NATO ir užsitikrinti bent kiek didesnį saugumą. 

Raškažius, žinoma, nėra labai geras dalykas. Jis veda į visokias klastingas ydas – tingumą, abejingumą, apsnūdimą, netgi irzlumą ir nepasitenkinimą. Bet kartu jis yra ir geras ženklas – ženklas, kad gyvename labai gerai. Kad esame tokie laimingi, jog to nė nepastebime. Man net ne baisiai drovu sau ir visiems priminti, kad nei bananai su apelsinais, nei IKEA nėra tokie jau savaime suprantami dalykai. Ir kad svajingai rymoti ir svarstyti, kažin, kokių gi dar čia idėjų būtų galima susigalvoti, yra pasakiška prabanga. Man net ne per daug baisu, kad tai nuskambės banaliai. Man norisi visiškai sentimentaliai visa gerkle šaukti: „Stebuklas!“ Juk net jei sugebėsime akimirką atsitraukti ir patys išvysti visą savo raškažių, gal net padėkoti Dievui už visus mus supančius stebuklus – tai tebus akimirka. Taip veikia raškažius: nuo jo daromės abejingi nuostabiems dalykams. Manau – ir matau, kad dauguma žmonių vis dėlto tuomet siekia dar nuostabesnių, tad nėra ko dėl to graužtis. Tiesiog ta akimirka nuo to pasidaro brangi ir brangintina – šventiška. Jei tą vieną šventinę dieną pravaikščiotume plačiai atsimerkę, aiškiai matydami, kiek gavome, pasiekėme ir įgijome, būtų didelė laimė. Bent proginę dieną verta būti pastebėta.