Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Kažkada, dar būdamas studentas, turėjau džiaugsmo klausytis Donaldo Kajoko samprotavimų. Greičiausiai apie jį patį, apie rašymą, apie tikėjimą. Kai bandau prisiminti juos šiandien, iš to susitikimo liko tik išsineštas giedrumas ir viena mintis, kuri nuolat iškyla atmintyje. Jos aidas skamba maždaug taip: ir vienos kalbos yra per daug. Tada ją priėmiau kaip raktą į Kajoko poeziją, kuri man kažkada suskambo kaip neįpareigojantis žaidimas žodžiais. (Tokios suaugusiojo vaikiškos skaičiuotės, iš kurių atsimenu labai mažai, bet, tarkim, beveik proginis: „kovai ir kovai, kovai ir kovaikovaiko – /vai kovai ko vaiko vaiko vaikovaikovai –/ko vaiko vai ko miela vai ko kai/ kovai ir kovai“).

Prasmes išgirsdavau tik vėliau. Tuomet patys žodžiai pradėdavo keistis ir įgauti gilesnių turinių, tuo pat metu išlaikydami pirminį paprastumą. Tokiu būdu mano, kaip skaitytojo, santykis su kūriniu pasidaro mažų mažiausiai dviprasmiškas. Viena vertus, esu menkesnis už kūrėją, nes nežinau tos vienintelės tikrosios kūrinio prasmės. Ir, kita vertus, esu viršesnis, nes galiu kūriniui suteikti savo prasmes, savaip jį perkurti. „Supolitologinta“ mano mąstysena šią įžvalgą netruko perkelti į politinę erdvę: kaip valstybės kūrėjai turėjo savo unikalią tapatybę ir išskirtines intencijas, taip ir mano ar bet kurio mano bendraamžio santykis su valstybe yra išskirtinis. Mus vienija tik santykis su tuo pačiu dariniu, Lietuva, bet mus skiria tai, ką joje gebame atrasti.

Panašiai atsitiko ir su ištara „per daug kalbos“. Tada ji man suskambo kaip kalbančiojo nusižeminimas ir pripažinimas, kad mintys, kurias galima būtų pasakyti, yra neišbaigiamos. Kaip ir savo kalbėjimu niekada neišsakysime viso pasaulio jo paties pilnatvėje. Kalba visada yra dalinė ir joje visada yra galimybė pasakyti kitaip ir daugiau – tiesiog sukeitus ar pakeitus žodžius, tuo pačiu žodžiu nurodant skirtingus dalykus ar praplėtus patį žodyną. Ir tie paprasti veiksmai perkeičia santykį su aplinka. Pavyzdžiui, 1990 metais „laisvę Lietuvai“ pakeitus į „Lietuva laisva“ pradėta kalbėti apie naują tikrovę, kurioje Kovo 11-oji, anksčiau tik paprasta diena, pradėta suvokti ne tik kaip data, bet kaip šventė. Ištarus „pašvęsti“ įmanoma išgirsti ne tik „paminėjimą“, bet ir „pasiaukojimą“. Arba, tarkim, imti ir įtraukti į kasdienį žodyną daiktavardį „tuštučiai" kalbant apie žmones, kurie rūpinasi tuo, kaip atrodo, bet nesirūpina tuo, kas yra jie patys ir kas yra aplink juos. „Per daug kalbos“ ilgą laiką buvo priesakas neužmiršti savo ribotumo ir, kartu, galimybių atrasti ar sukurti daugiau nei buvo ir yra.

Dar vėliau pradėjau daugiau galvoti apie pačią Kajoko minties pradžią – „ir vienos kalbos“. Ne tik todėl, kad ji dar labiau praplečia pasaulį, nes jame tampa galimos ir kitos (antros, trečios, ketvirtos...) kalbos, kurios pasaulį apibrėžia savaip. Bet pirmiausia todėl, kad įsipareigojama ne kalbai apskritai, bet tai vienai vienintelei kalbai. „Ir vienos kalbos“, skirtingai nei „kalbos yra per daug“, pririša prie vienintelės prigimtinės tikrovės, apie kurią gali pasakyti „mano“. Ir jeigu ta mano tikrovė yra potencialiai begalinė, jos niekaip nesugebu suvokti ir išbaigti, kam gi kitos, kuriomis dar nerangiai bandyčiau aprašyti tikrovę? Arba vėlgi padaręs polit(olog)inį viražą tą patį klausimą palenkiu valstybei: kam gi kitos, jei aš šitos nesugebu suvokti ir išbaigti?

Valstybės idėja tokia didelė, kad joje sutelpa viskas, net niekšybės vardan tėvynės. Kad ir mažomis kasdienėmis smulkmenomis: blogai padarytais darbais ar neteisingais ir užgauliais žodžiais.

Abiem atvejais tai yra santykis su vieninteliu savo rūšies objektu, kurio yra per daug. Negaliu aprėpti kalbos, kaip ir negaliu aprėpti valstybės. Rašydamas ištariu tik vieną žodį, turiu vieną mintį, ją sujungiu į vieną tekstą, bet joks taškas nėra paskutinis. Už jo yra kiti žodžiai ir sakiniai. Aplinkui juos klega kiti žmonės ir tekstai. Tas pats su valstybe. Joks asmeninis veiksmas nėra paskutinis ir kiekvienas savaip istorinis. Net jei jis būtų ir pats asmeniškiausias meilės santykis, vis tiek dažniausiai paveiks kitus bendrapiliečius ir taps socialiniu dėsningumu, kurį galiausiai palaikys ar keis politinės institucijos. Be jokios ironijos galima sakyti, kad esu valstybinės reikšmės veikėjas tarp kitų valstybinės reikšmės veikėjų. Tik mano vaidmenys maži ir žodžiai nereikšmingi.

Tačiau teiginyje „ir vienos valstybės yra per daug“ yra savotiška užslėpta bet kurios valstybės sukūrimo tragedija. Ši valstybė turėtų būti sava, paprasta ir aiški, tarsi gimtoji kalba. Gal jos negali užčiuopti in toto, bet bent gali ją suvaldyti kryptingomis pastangomis. Tuo tarpu gyvenimas su valstybe ir valstybė kasdien parodo, kad ji yra sudėtinga, nesibaigianti, problemiška. Valstybės tiesiog per daug, o veikėjų kuriamos prasmės persidengia, konkuruoja, bando išstumti viena kitą. Ir šis pliuralizmas ar, nepabijosiu šio žodžio, daugiakultūriškumas nepasiduoda jokiems ideologiniams apibendrinimams, nėra suvaldomas nei konkrečios valdžios, nei, juo labiau, abstrakčios visuomenės ar pavienių asmenų. Valstybės nesukiši į vieną šventinį lozungą ar tris vizijas (kurios iš tiesų yra keturios, bet kas gi sugalvojo, kad du plius du turi būti keturi?).

Arčiausiai prie neišreiškiamos valstybės esmės priartėja pats žodis „Lietuva“, bet tik todėl, kad jame gali išgirsti bet ką. Lietuvos yra daug, per daug. Ir tai truputį slegia ne tik todėl, kad jos neaprėpsi, bet ir todėl, kad daugis yra galimybė ne tik gėriui, bet ir blogiui. Valstybės idėja tokia didelė, kad joje sutelpa viskas, net niekšybės vardan tėvynės. Kad ir mažomis kasdienėmis smulkmenomis: blogai padarytais darbais ar neteisingais ir užgauliais žodžiais. O jei negali atsispirti menkiems gundymams, ar galiausiai atspirsi dideliems? Kaip rodo istorija, socialinė tikrovė ir paprasčiausia politinė nuovoka, dažnai neatsispiriame. Ir nuodėmė yra ne tik asmeniška – nusiviliama ne tik konkrečiu žmogumi, bet viskuo, kas jis yra kaip bendruomenės, tautos ar valstybinės narys. Štai kokia gali būti didelė Lietuva – bet kuris asmeninis veiksmas čia tampa lietuvišku. Lietuva yra tai, ką darėm, ką darom ir ką dar padarysim, gera ir bloga, kūrimas ir naikinimas. Ir čia kūrėjai ir naikintojai stovi greta. Arba net taip – kūrėjas ir naikintojas yra viena; tai, ką dešinė pastato, kairė nugriauna. Tačiau pavasariais ateina atgimimas.