Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Vytautas Stankevičius lemtingąjį 1990 m. kovą buvo svarbiausiųjų mūsų šaliai sprendimų priešakyje. Signataro manymu, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir faktinis jos įgyvendinimas yra stebuklas, skeptikų pagrįstai laikytas nerealiu – juk Lietuvai teko pačiai ieškoti būdų ir dėti atkaklias pastangas veržiantis į nepriklausomybę, nes Vakarų valstybės, nors šį tikslą apskritai rėmė, tiesiogiai padėti jį greitai pasiekti negalėjo. Kaip visgi pavyko pasiekti to, kas anuomet galėjo atrodyti neįmanoma – kaip Lietuvos nepriklausomybė atkurta 1990 m. kovo 11-ąją ir kokios pastangos dėtos siekiant ją įgyvendinti – „Apžvalgos“ skaitytojams pasakoja signataras Česlovas Vytautas Stankevičius.

Kaip buvo rengiami pagrindiniai nepriklausomos valstybės atstatymo dokumentų projektai?

Tiksliai neprisimenu, bet gal 1990 m. kovo 3-iąją, rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjusio Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Landsbergis pakvietė Sąjūdžiui atstovavusių deputatų grupę rengti svarbiausiųjų dokumentų projektus. Prie šio darbo V. Landsbergis pakvietė deputatus Vytenį Povilą Andriukaitį, Valdemarą Katkų, Kęstutį Lapinską, Romualdą Ozolą, Algirdą Saudargą, Egidijų Klumbį ir mane. Į grupę įsitraukė ir Aukščiausiojoje Taryboje dirbęs kūrybingas teisininkas Vytautas Sinkevičius. Vytauto Landsbergio vadovaujama ši savaitę dirbusi grupė nuolat diskutuodama sutarė dėl dokumentų koncepcijos, sutartinai rengė dokumentų juodraščius ir tobulino pradinius projektus, kartais darbą baigdavo ir po vidurnakčio, kol penkių dokumentų projektų paketą iki kovo 10-osios užbaigė. Kitų deputatų, kuo nors epizodiškai prisidėjusių prie projektų tobulinimo, jau neprisimenu.

Laisvai išrinkto Lietuvos parlamento pirmasis posėdis buvo sušauktas neatidėliojant, kai tik buvo išrinkta absoliuti dauguma deputatų. Kokie spąstai tuo metu buvo spendžiami Maskvoje mūsų numatomai skelbti nepriklausomybei ir kodėl reikėjo skubėti?

Dar 1990 m. sausio pradžioje lankydamasis Lietuvoje M. Gorbačiovas įsitikino, kad Lietuva, anot jo, „nori atsiskirti“ nuo Sovietų Sąjungos ir planavo priemones, kaip tai užkardyti.

Naujai išrinktos LTSR Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio dauguma norėjo, kad Taryba būtų sušaukta kovo 10 dieną ir svarbiausius sprendimus galimai priimtų iki 1990 m. kovo 12 d. šaukiamo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuris turėjo svarstyti ir priimti įstatymą neva dėl sąjunginių respublikų atsiskyrimo nuo SSRS tvarkos ir sąlygų, o iš tikrųjų padaryti tokį atsiskyrimą praktiškai neįmanomą. Aukščiausiosios Tarybos 10 dieną įvykusiame pirmajame ir 11 dienos rytiniame antrajame posėdžiuose buvo išspręsti procedūriniai ir organizaciniai klausimai, išrinktas Tarybos pirmininkas ir jo pavaduotojai. Kovo 11 dienos trečiajame posėdyje jau buvo pateiktas ir svarstomas penkių pagrindinių valstybės nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketas.

Kovą 11-ąją valstybės atkūrimą įtvirtinančių pamatinių teisės aktų buvo priimti penki. Kodėl kiekvieno jų reikėjo ir kodėl Lietuvos Nepriklausomybės aktas nebuvo priimamas pirmiausia?

Pirmą kartą Lietuvos aneksijos sąlygoms įvykusiuose laisvuose demokratiniuose rinkimuose deputatai buvo išrinkti į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Todėl Kovo 11-osios posėdyje jie pirmiausia priėmė deklaraciją dėl deputatų įgaliojimų. Deklaracija skelbė, kad įvykusiuose rinkimuose Lietuvos gyventojai savo valia išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams suteikė tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę bei reikšti tautos suverenią galią per šią Tarybą, kuri nuo šiol turi vadintis Lietuvos Aukščiausioji Taryba.

Tokiomis deklaracijos nuostatomis pasakyta, kad deputatai, kurie buvo išrinkti pasinaudojant Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų sistema ir jos sudarymo organizaciniu reglamentavimu (išrenkant Tarybos pirmininką, jo pavaduotojus ir prezidiumą), tautos valia ir imperatyviu mandatu jau tapo ne LTSR marionetinė taryba, bet Lietuvos Aukščiausioji Taryba, įgalinta priimti konstitucinius Valstybės atkūrimo sprendimus.

Po to buvo priimtas įstatymas dėl valstybės vardo ir herbo, patvirtinantis, valstybės vardą Lietuvos Respublika ir oficialų valstybės herbą ir ženklą – Vytį. Tik po to buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Aktas skelbia, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Atstatytai demokratinei teisinei valstybei toliau kurti įstatymais buvo būtina turėti Konstituciją, kurie jos normas privalėtų atitikti ir įgyvendinti.

Kadangi buvo atkuriama iki 1940 m. aneksijos veikusi suvereni valstybė, tad buvo priimtas įstatymas dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atnaujinimo. Suprantant, kad daugelis svarbių tos Konstitucijos normų praktiškai negalėjo būti tuoj įgyvendinamos, jos galiojimas kitu įstatymu tuoj pat buvo sustabdytas ir patvirtintas konstitucinis Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kuris su valstybės santvarkos pokyčius įgyvendinančiomis pataisomis galiojo iki dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo 1992 m.

Signataras Česlovas Vytautas Stankevičius/Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Žinome, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo buvo priimtas deputatams balsuojant, o po to jų visų pasirašytas. Kuriuo momentu nepriklausoma valstybė tapo atkurta?

Aktas įsigaliojo ir nepriklausoma valstybė buvo atkurta 1990 m. kovo 11-ąją 22 val. 44 minutės, kai buvo paskelbti vardinio balsavimo rezultatai, ir pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė, kad Aktas yra priimtas ir Lietuva vėl yra laisva.

Iš tikrųjų deputatai, priimdami ir patvirtindami Aktą, pasirašė du kartus. Pirmą kartą jie pasirašė vardinio balsavimo už Akto priėmimą kortelėse, įrašydami į jas savo vardą ir pavardę ir pažymėdami, ar balsuoja „už“, „prieš“, ar susilaiko. Kaip visuomenei žinoma, pasirašydami balsavo „už“ 124 deputatai, susilaikė 6.

Pagal priimtą Laikinąjį Pagrindinį įstatymą balsavimu priimti įstatymai ir kiti Aukščiausiosios Tarybos priimti aktai turėjo būti oficialiai pasirašyti pirmininko ir sekretoriaus bei registruojami. Nepriklausomybės atkūrimo Akto tekstas taip pat buvo pirmininko Vytauto Landsbergio ir sekretoriaus Liudviko Sabučio pirmiausia pasirašytas ir formaliai užregistruotas kovo 11-ąją Nr. 1–12.

Netrukus ant didelio tvirto popieriaus buvo atspausdintas priimto Akto tekstas, kurį, be pirmininko ir sekretoriaus, vienas po kito pasirašė už jį balsavęs dar 121 deputatas. Šis pasirašytas originalus Akto tekstas taip pat yra pripažintas oficialiu. Nors daugelio signatarų autentiški parašai jame yra sunkiai įskaitomi, tačiau visi identifikuojami pagal pavardes ir parašus vardinio balsavimo kortelėse. Tokiu būdu savo parašais 123 signatarai prisiėmė visą asmeninę atsakomybę už Aktu patvirtintą ir neatšaukiamą Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą bei visą asmeninę riziką už tą sprendimą.

Beje, 1991 m. sausio 13 d. SSRS ginkluotos agresijos metu signatarai Kazimieras Motieka ir Mečys Laurinkus, pirmininkui Vytautui Landsbergiui pritarus, Akto su signatarų parašais originalą nuvežė į Kauno arkivyskupijos kuriją ir perdavė kardinolui Vincentui Sladkevičiui išsaugoti, kol neišnyko pavojus po 1991 m. pučo Maskvoje žlugimo.

Prieš Kovo 11-osios pamatinius dokumentus nebalsavo nė vienas išrinktų Aukščiausiosios Tarybos deputatų. Kodėl netgi dalis nepritariančiųjų rinkosi balsuoti ?

Sąjūdžio iškelti ir remti kandidatai rinkimuose atstovavo Sąjūdžio programai ir jo siekiamam valstybės nepriklausomybės atkūrimo tikslui. Jam oponuojanti Lietuvos komunistų partija į rinkimus ėjo su Lietuvos suvereniteto, kuris nereiškė nepriklausomybės, platforma ir numatė į suverenitetą judėti „žingsnis po žingsnio“, pasitenkindami M. Gorbačiovo pažadais leisti „respublikoms“ turėti suverenitetą. Tačiau M. Gorbačiovo siūloma Sovietų Sąjungos politinės sistemos pertvarka numatė, kad „suverenios respublikos“ netaps nepriklausomos ir išliks SSRS sudėtyje.

1990 m. pradžioje įvykusiuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą iš 133 deputatų, išrinktų iki kovo 11-osios, absoliuti dauguma – net 96 buvo iškelti ir remti Sąjūdžio. Triuškinamai pralaimėję rinkimus, Lietuvos komunistų partijos suvereniteto platformai atstovavusieji deputatai racionaliai (daug kas sako, kad pragmatiškai) nusprendė balsuoti už rezoliuciją dėl deputatų įgaliojimų, deklaruojančią tautos mandatą bei prievolę atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, po to jie balsavo už pagrindinį Kovo 11-osios Aktą ir čia aptartus kitus konstitucinius aktus.

Atkreipčiau dėmesį į žodį, kurio svarba dažnai lieka iki galo neatskleista. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto tekste Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir Kovo 11-osios aktas yra Aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės „atstatymo“. Kuo mums svarbus šis žodis – „atstatymas“?

Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokias žodžio „atstatyti“ prasmes kaip antai: atkurti, grąžinti į išeities padėtį, į pirmykštę padėtį, iš naujo vėl pastatyti. Šis žodis atitinka klasikinį teisės terminą restitutio in integrum, reiškiantį atstatymą į seną padėtį, buvusių teisių grąžinimą. Todėl „atstatymo“ terminas tinkamai pasirinktas ir Vasario 16-osios, ir Kovo 11-osios aktuose. Jis atspindi valstybės tęstinumo principą, o Lietuvos valstybės istorinis ir teisinis tęstinumas yra jos tapatumo stuburas.

Lietuvos Taryba, būdama vienintelė lietuvių tautos atstovybė, Vasario 16-osios Aktu paskelbė atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Tai reiškė, kad buvo atstatytas iš praeities amžių ateinantis valstybės su sostine Vilniuje tęstinumas, kad atstatoma ta pati valstybė, kurią prieš daugiau kaip šimtmetį Rusijos imperija buvo sugriovusi, atstatoma ant tų pačių pamatų.

Taip ir Lietuvos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, 1990 m. kovo 11-ąją priimtu Aktu dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas suvereninių galių vykdymas, o Aukščiausioji Taryba, kaip suvereninių galių reiškėja, šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.

Kaip vertinate Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktų svarbą ir tarpusavio santykį?

Esu įsitikinęs, kad abu aktai vienodai svarbūs kaip valstybės konstituciniai pamatai, kadangi abiem atvejais tautos atstovų valiniais sprendimais teisiškai atstatyta valstybė ir jos nepriklausomybė nuo ją okupavusios ir aneksavusios Rusijos carinės ir komunistinės imperijos.

Kovo 11-osios Aktas skelbia, kad Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl atkurtosios Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas. Ši nuostata atskleidžia Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios konstitucinį santykį: Vasario 16-ąją atstatytas ir Gegužės 15-ąją patvirtintas iš amžių gilumos ateinantis valstybės tęstinumas Kovo 11-ąją atkuriamas antrą kartą.

Mano vertinimu, valstybės tęstinumo kontekste Kovo 11-osios pamatiniai dokumentai susieja ir galutinai įprasmina 1941metų birželio sukilimą ir Laikinosios vyriausybės pareiškimą, 1944–1953 m. visuotinį ginkluotą pasipriešinimą okupacijai ir aneksijai, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. priimta deklaraciją dėl siekiamos atstatyti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinius principų, amžiams įprasmina disidentų pasipriešinimą ir visas kovotojų už Lietuvos laisvę sudėtas aukas.

Valstybės nepriklausomybės atkūrimas Kovo 11-ąją taip pat įprasmina tarptautinį prievartinio Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo nepripažinimą, užsienyje išsaugotą Lietuvos diplomatinę tarnybą ir lietuviškų organizacijų veiklą laisvose šalyse. Tai padėjo išlaikyti Lietuvos laisvės bylą tarptautinėje darbotvarkėje iki 1990 metų.

Kuo Latvijos ir Estijos sprendimai kelyje į šių valstybių nepriklausomybę skyrėsi nuo Kovo 11-ąją Lietuvos priimtų sprendimų?

Estijos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 30 d. nutarimu dėl Estijos valstybinio statuso paskelbė Estijos Respublikos atkūrimo pradžiąir nustatė pereinamąjį laikotarpį,kuris turėjo baigtis konstitucinių Estijos Respublikos valstybinės valdžios organų suformavimu. Tik 1991 m. rugpjūčio 20 d. Estijos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu patvirtino atkurtą Estijos Respublikos nepriklausomybę.

Panašiai Latvijos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 4 d. deklaracija dėl Latvijos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo paskelbė, kad pradedamas laisvos, demokratinės ir nepriklausomos Latvijos Respublikos atkūrimas ir nustatomas pereinamąjį laikotarpis valstybinės valdžios de facto atkūrimui. Tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. priimtas konstitucinis įstatymas dėl Latvijos Respublikos valstybinio statuso paskelbė, kad Latvija yra nepriklausoma demokratinė respublika.

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kaip turėtume vertinti kai kurių Vakarų politinių lyderių anuometinį skepsį, kad lietuviai per daug skuba, kad Lietuvai greitai įgyvendinti visišką nepriklausomybę yra nerealu? Juk anuomet Lietuvai buvo patariama nepriklausomybę įgyvendinti ne iškart nutraukiant sąsajas su pertvarkoma Sovietų Sąjunga, bet palaipsniui, ieškant kompromiso su Michailu Gorbačiovu.

Vakarų valstybės buvo suinteresuotos M. Gorbačiovo vykdomos perestroikos Sovietų Sąjungoje sėkme, kurios dėka galėjo baigtis Šaltasis karas ir sumažėti komunistinės imperijos keliama grėsmė laisvajam pasauliui. Vakarų politiniai lyderiai gerai suprato, kad M. Gorbačiovo vykdomos perestroikos tikslas yra išvengti Sovietų Sąjungos žlugimo ir jokiu būdu neleisti jai iširti. Kadangi Lietuva buvo pirmoji ir vienintelė iš Baltijos valstybių Kovo 11-ąją paskelbusi visišką nepriklausomybę nuo Maskvos ir tvirtai pasiryžusi faktiškai ją įgyvendinti, ji tapo pleištu, ardančiu sovietinę imperiją.

Vakarų lyderiai gerai suprato, kad, nesutikdama su jokiu kompromisu dėl nepriklausomybės ir dėdama pastangas ją greitai įgyvendinti, Lietuva labai rizikuoja, jog prieš ją bus panaudota karinė jėga, todėl greitas jos nepriklausomybės įgyvendinimas yra nerealus. Tenka pripažinti, kad tuometinėmis sąlygomis perspektyva Lietuvai pasiekti savo tikslą išvengiant jos susaistymo kokiais nors naujais valstybiniais ryšiais su reformuojama imperija iš tikrųjų buvo nereali. Tad Lietuvai pačiai teko ieškoti būdų ir dėti atkaklias pastangas veržiantis į nerealiu laikomą tikslą, nes Vakarų valstybės, nors jį apskritai rėmė, bet tiesiogiai padėti jį greitai pasiekti negalėjo.

Savo ruožtu JAV prezidentas ir kitų Vakarų valstybių lyderiai nuolat ragino M. Gorbačiovą prieš Lietuvą karinės jėgos nenaudoti ir skatino Sovietų Sąjungos konstruktyvias derybas su Lietuva „dėl abipusiškai priimtino sprendimo“. Kremlius ilgai apskritai vengęs tikrų ir lygiateisių derybų su Lietuva, ilgainiui sutiko derėtis tik dėl Lietuvos konfederacinių ryšių su Sovietų Sąjunga sudarymo, kas reikštų teisėtą įstojimą į Sovietų Sąjungą. Lietuva su jokiu nepriklausomybės atsisakymo ar net jos apribojimo kompromisu sutikti negalėjo. Tada Kremlius nusprendė nepriklausomybę taikiai ginančią tautą ir jos išrinktą valdžią „į realybę“ sugrąžinti tankais.

Viename interviu esate sakęs, kad tai, kad Lietuva anuomet ne tik paskelbė savo nepriklausomybę, bet faktiškai ją per dvejus metus įgyvendino, buvo stebuklas. Jeigu greitas Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimo tikslas pagrįstai buvo laikomas nerealiu, kas, jūsų nuomone, lėmė, kad jį pasiekti vis dėlto pavyko?

Mano nuomone, svarbiausias lemiantis veiksnys buvo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, tarybos deputatų daugumos ir visos tautos valia Kovo 11-ąją priimtą neatšaukiamą sprendimą ginti ir be išlygų įgyvendinti. Lėmė 1991 m. sausio 13-ąją pasauliui tautos parodyta drąsa, kai beginkliai piliečiai stojo prieš sovietinės imperijos tankus ginti Lietuvos laisvės ir pasiekė pergalė.

Labai svarbus veiksnys buvo tuomet demokratinį kelią besirenkančios Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino ir jo politinės komandos veiksmai: užimta ryžtinga pozicija pasmerkiant M. Gorbačiovo vadovaujamos sovietinės imperijos 1991 m. sausio 13-osios agresiją prieš Lietuvą ir oficialiai paremiant Lietuvos, kartu ir Latvijos bei Estijos, nepriklausomybę, pagaliau garbinga pozicija derybose su Lietuva ir Rusijos bei Lietuvos valstybinių santykių pagrindų sutarties pasirašymas 1991 m. liepos 29 d. ir 1992 m. Svarbus buvo ir Lietuvos sėkmingas politinis išlaviravimas paralelinėse derybose su Sovietų Sąjunga, išvengiant Kovo 11-osios aktų veikimo įšaldymo moratoriumu ir susaistymo su M. Gorbačiovo vadinamą naująja SSSRS primetimo. Galutinai nepriklausomybės įgyvendinimui vartus plačiai atvėrė 1991 m. rugpjūtį Maskvoje žlugęs pučas ir SSRS transformacija į Nepriklausomų valstybių sandraugą.

1990–1992 m. Lietuvos pastangų sėkmė patvirtina, kad gyvybinis tautos tikslas, koks beatrodytų nerealus, gali būti pasiektas, kai jis valingai įgyvendinamas. Tokios pamokos patirties negalima užmiršti ateityje.

Kodėl Aukščiausiosios Tarybos pavadinimą vėliau buvo nuspręsta papildyti žodžiais „Atkuriamasis Seimas“?

Manau todėl, kad papildymas atspindi Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai tautos suteiktos prievolės esmę – ne tik juridiškai, bet ir faktiškai atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ji 1990–1992 m. laikotarpiu šią prievolę nuosekliai ir sėkmingai įgyvendino. Iki 1992 m. lapkričio vidurio dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, leisdama įstatymus kūrė valstybę, plėtojo jos demokratinę santvarką ir rinkos ekonomiką, Tarybos pirmininkas vadovavo ir jos deputatai tiesiogiai vedė bei sėkmingai užbaigė sudėtingas derybas su Maskva, parengdama Rusijos ir Lietuvos valstybinių santykių pagrindų sutartį bei 1992 m. susitarimus dėl greito ir tvarkingo okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Taryba atkūrė Lietuvos kariuomenę ir diplomatinę tarnybą, pasiekė tarptautinio Lietuvos pripažinimo ir atkūrė jos teises tarptautinėse organizacijose. 1992 metais ji parengė ir pateikė Konstitucijos projektą tvirtinti tautos referendume. Minėtas vėlesnis Tarybos pavadinimo papildymas įvertina visą jos įvykdytą misiją.

Logotipas „Apžvalga“