Festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė. Vilijos Buivydės nuotr.

Šią savaitę, kovo 15-ąją, prasideda vienas svarbiausių Lietuvos kultūros renginių – festivalis „Kino pavasaris“, kasmet į kino sales sutraukiantis daugiau kaip 100 tūkst. žiūrovų.

Lėtasis kinas. J. Vigo „Atalanta“, S. Kaplanoğlu „Grūdas“

„Kino pavasario“ programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė tikina, kad jai vienas didžiausių malonumų festivaliuose – žiūrėti restauruotą kino klasiką didžiajame ekrane. „Kino paveldas nyksta, ir, jeigu filmai nebūtų restauruojami, kai kurie vargu ar būtų pamatomi. Todėl ir „Kino pavasaris“ šiemet grįžta į kino pradžią – rodysime vieno svarbiausių prancūzų poetinio realizmo pradininkų – režisieriaus Jeano Vigo – ketvirto dešimtmečio filmus“, – retrospektyvą „Viva Vigo“ pristato M. Valiūnaitė. 

Pasak programos sudarytojos, tai labai tragiško likimo kūrėjas, miręs sulaukęs vos 29-erių ir tespėjęs sukurti tris trumpametražius filmus bei vieną pilnametražį – „Atalantą“ (1934). J. Vigo daugelis žymių kino režisierių įvardija kaip vieną didžiųjų įkvėpėjų, genijų, padariusių labai didelę įtaką jų kūrybai. 

J. Vigo, pasakoja „Kino pavasario“ programos sudarytoja, buvo dvilypis menininkas, jo kūryboje ryškūs du poliai – maištingasis, kai reikalaujama socialinio teisingumo visuomenėje, ir romantiškasis, atskleidžiant meilę tarp žmonių, kuri kartu ateina per begalinę meilę kinui.

Kadras iš rež. Jeano Vigo filmo „Atalanta“ („L'Atalante“, 1934 m., Prancūzija, 89 min.).

„Tai nepaprastai talentingas menininkas, ir jo talentą įrodo, pavyzdžiui, trumpametražiai filmai „Taris“ ir „Apie Nicą“. Abu – užsakomieji, tačiau J. Vigo ne šiaip nuvažiavo ir nufilmavo, tarkime, kaip atrodo Nica – jis ieško būdų, kaip išbandyti ką nors nauja: filmuoja po vandeniu, kuria Nicos satyrą, reflektuoja skirtumą tarp aukštuomenės ir nepasiturinčių žmonių. Ir kartu tai daro nebyliai“, – sako M. Valiūnaitė. 

Retrospektyvoje „Viva Vigo“ – ne tik keturi prancūzo režisieriaus kūriniai, joje – ir filmai, kaip sako „Kino pavasario“ programos sudarytoja – išaugę iš J. Vigo įtakos. „Pavyzdžiui, rusų režisieriaus Genadijaus Špalikovo „Ilgas laimingas gyvenimas“ (1966), kuriame J. Vigo tiesiog cituojamas, – pasakoja M. Valiūnaitė. – O norėdami atspindėti maištingąją jo pusę, įtraukėme žymaus britų režisieriaus Lindsay Andersono filmą „Jeigu“ (1968) apie studentų maištą privačioje mokykloje.“ 

„Tačiau pirmiausia noriu parekomenduoti pasižiūrėti „Atalantą“. Tai mano pats mėgstamiausias ir laukiamiausias festivalio filmas. Kovo 17-ąją jį rodysime „Forum Cinemas Vingis“ Didžiojoje salėje. Ir tai bus vienintelis toks ypatingas seansas pamatyti šią didžiąją kino patirties romantiką didelėje salėje su geru garsu“, – tikina M. Valiūnaitė. Pasak jos, J. Vigo skleidžiama romantika yra tai, ko ji pasiilgstanti skubančių žmonių kasdienybėje.

Kaip atsvarą greitam mūsų gyvenimo tempui festivalio programos sudarytoja rekomenduoja vizualiai gražų turkų režisieriaus Semih Kaplanoğlu mokslinės fantastikos filmą „Grūdas“ (2017). „Tokie filmai kaip šis priverčia sustoti, įsižiūrėti, susimąstyti. Tai labai svarbi savybė, kurią prarandame žiūrėdami labai trumpus dalykus“, – sako M. Valiūnaitė.

„Grūdas“ pasakoja apie netolimą ateitį ir, M. Valiūnaitės nuomone, primena Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“. 

„Šiame lėtame, labai mąsliame ir svarbius klausimus keliančiame filme man įdomu tai, kad pasirenkama netolima ateitis, bet viskas atrodo, tarsi vyktų čia ir dabar, atsispindi šiuolaikinė tikrovė, aktualūs politiniai klausimai, pabėgėlių situacija. Įdomiai atskleidžiamas sienų statymas tarp valstybių – kas yra išrinktieji ir kas – neišrinktieji. Antroje filmo dalyje daugiau gilinamasi į žmogaus tikėjimą, tai vieno žmogaus kartu ir fizinė, ir vidinė kelionė ieškant žmoniją galinčio išgelbėti grūdo“, – pasakoja M. Valiūnaitė.

Socialiai jautrios temos. G. Aldouso, J. McLeary „Terapija“, A. Urušadzės „Baugi mama“, J. Carpignano „Čigonas“, M. Szumowskos „Veidas“, P. Domalewskio „Tyli naktis“

Iš filmų, nagrinėjančių svarbius psichologinius klausimus, konkrečiai – savižudybės temą, „Kino pavasario“ programos sudarytoja mini dokumentinį režisierių Gethino Aldouso ir Jairuso McLeary filmą „Terapija“ (2017), atskleidžiantį vyrų emocines būsenas. Šiame filme veiksmas vyksta Amerikos kalėjime, kur terapijose norintys dalyvauti vyrai susitinka su nuteistaisiais ir kalbasi apie savo problemas. 

„Tai, kokį emocinį krūvį teikia šis filmas – neįtikėtina. Pamatai, kokia griaunančia jėga gali išsiveržti viduje uždaryti jausmai. Tokių sprogimų ir atsiranda, jeigu problemos nesprendžiamos laiku ir laukiama iki paskutinės minutės. Kita vertus, šiame filme labai gražu žiūrėti, kaip vyrai, perėję tokius dalykus, vieni kitiems ištiesia ranką“, – įspūdžiais apie „Terapiją“ dalijasi M. Valiūnaitė.

Įdomus šiame kontekste ir jaunos režisierės Anos Urušadzės filmas „Baugi mama“ (2017), kalbantis apie moters vietą visuomenėje ir ypač šeimoje, paliečiantis pasirinkimo klausimą – ar būti gera mama, neišduoti šeimos, ar vis dėlto klausytis vidinio balso ir būti rašytoja. „Šis klausimas filme labai užaštrinamas, bet nuostabu tai, kaip jauna režisierė sugeba sukurti brandžios moters portretą“, – tikina festivalio programos sudarytoja. 

Socialinės atskirties temą nagrinėja režisieriaus Jono Carpignano filmas apie romų bendruomenę „Čigonas“ (2017). „Tai labai žiūroviškas filmas, piešiamas jauno romo portretas, jo santykių analizė, o socialinės atskirties tema atskleidžiama išvengiant moralizavimo, baksnojimo pirštu. Labai svarbus filmas, mokantis suprasti, kad visi sprendžiame tuos pat tapatybės klausimus“, – rekomenduoja M. Valiūnaitė. 

Taip pat ji išskiria ir Malgorzatos Szumowskos filmą „Veidas“ (2017), kritikuojantį religiją, kvestionuojant, kiek Bažnyčia kaip institucija yra atvira kitokiam. Pagrindinis filmo herojus – gražus, visų mėgstamas vaikinas – statydamas didžiulę Jėzaus skulptūrą smarkiai susižaloja kūną ir veidą. „Visa filmo esmė – kaip jis tampa tuo kitokiu, kurį sunku priimti. M. Szumowska kuria paprastą siužetinę liniją, tačiau užkabinančią labai daug lenkų visuomenės problemų, kurios artimos ir mums – kitokio nepriėmimą, ir individo, ir viso sociumo baimę, užsisklendimą. Be to, tai režisierė sugeba papasakoti su humoru“, – filmą „Veidas“ pristato M. Valiūnaitė.

Kitas lenkų filmas – jauno režisieriaus Piotro Domalewskio „Tyli naktis“ (2017) – apie tai, kokių iššūkių kyla mėginant atrasti ryšį su ilgą laiką nematytais žmonėmis, ypač kai ant stalo atsiranda alkoholis. „Čia paliečiamas ir emigracijos klausimas, naudos pagrindu palaikomi ryšiai ir kas yra tvari šeima. Kaip ir M. Szumowska, P. Domalewskis sugeba sukurti šaržuotą visuomenės veidrodį ir nebijo juoktis iš savęs. Kiekvienam tai bus matyta ir atpažįstama“, – sako M. Valiūnaitė.

Lietuvių darbai. G. Šiaulio „Šviesa“, L. Bareišos „Pirtis“ 

Iš lietuvių kūrėjų „Kino pavasario“ programos sudarytoja išskiria trumpametražių filmų premjeras, tarp jų – ir naują animacinį Gedimino Šiaulio filmą „Šviesa“, paremtą muzikine daina: „G. Šiaulio stilius unikalus, jis tęsia savo animacijos viziją, didžiajame ekrane tai bus išraiškinga ir vizualiai labai įspūdinga.“

Kadras iš rež. Gedimino Šiaulio filmo „Šviesa“ (2018 m., Lietuva, 7 min.).

„Kitas filmas – Lauryno Bareišos trumpametražis „Pirtis“ (2017), tikrai vienas stipriausių pastarojo laikotarpio lietuvių trumpametražių filmų, pasakojantis apie paauglius, – sako M. Valiūnaitė. – Režisierius minimaliomis priemonėmis, labai neprikišamai stengiasi sukurti situaciją ekrane, kai esame priversti stebėti, į ką atkreipti dėmesį, kur čia tas fokusas. Tai man primena apskritai procesą, kaip mes reaguojame. Kažkurią akimirką galbūt nepastebime tam tikrų elementų, nežinome, į ką kreipti dėmesį. Ir jeigu įvyksta kažkas svarbaus, tarsi bandome rekonstruoti savo reakciją. Tai įdomus ir vertingas filmas metoo kontekste.“ 

Lietuviškų trumpametražių filmų seansas, prisipažįsta M. Valiūnaitė, jai ypač brangus, ir, jos manymu, šiemet jam pavyko atrinkti iš tiesų stiprius filmus.

Skandinaviško kino ir lengvų filmų poreikis

Kokie filmai lietuvių ypač mėgstami „Kino pavasaryje“? M. Valiūnaitė teigia pastebinti skandinaviško kino poreikį, taip pat tendenciją, kad visi nori pamatyti pačius populiariausius filmus, komedijas.

„Žmonės nori lengvumo. Jeigu kalbėtume apskritai apie tendencijas, kokie filmai kuriami, keliaudama po festivalius pastebiu ir jaunų, ir subrendusių režisierių refleksiją apie nacionalizmo baimę, tai ypač ryšku europietiškame kine, ir vaidybiniame, ir dokumentiniame. Vienas tokių šių metų „Kino pavasario“ filmų – intelektualios režisierės iš Serbijos Milos Turajlic „Kitoje durų pusėje“.“