Alex Block/Unsplash.com

Iš mokyklos laikų man labiausiai įstrigo pora ryškesnių susidūrimų su filosofija, o gal tiksliau būtų sakyti – su jos šešėliais, kaip kad toje Platono oloje. Pilietinio ugdymo pamokos atsiskaitymas. Vadovėlio užduotyje pateikta dviejų stulpelių lentelė. Vienoje pusėje – filosofų pavardės, kitoje – įvairiausios jų išsakytos idėjos. Tereikia sujungti, kas ką iš tiesų pasakė. Viskas tarsi paprasta, tačiau kokia viso to prasmė? Atpažinti kelias citatas visiškai nečiupinėjus pačių originalių tekstų, neanalizavus aplinkybių, kas paskatino nagrinėti vienus ar kitus klausimus, nebandžius perprasti pačios argumentavimo eigos. Visa tai reiškia tik atsakymų iškalimą, užuot pačiam mokiusis, užduoti reikiamus klausimus, kurie padėtų geriau susivokti savyje ir savo aplinkoje.

Kitas įstrigęs dalykas – iš vyresniųjų dažnai girdėti raginimai nefilosofuoti. Filosofuoti čia geriausiu atveju reiškė tuščiai švaistyti laiką, užuot užsiėmus kažkuo naudingu, o dažnai netgi buvo vartojamas kaip nusišnekėjimo sinonimas. Ką čia aiškinti, kad gyvenimas be filosofijas yra neapmąstytas gyvenimas, kuriame lengva ranka priimame įvairiausius pusfabrikačius, išmokstame paruoštus teisingus atsakymus nė nekeldami klausimo, ar jie iš tiesų yra teisingi. Galbūt taip paprasčiau, bet ar taip verta?

Ne paslaptis, kad dalykai mokykloje dažnai, ypač pačių mokinių, yra skirstomi į svarbius ir nesvarbius. Svarbūs dalykai yra tie, kurių reikės egzaminams, vadinasi, norint įstoti į universitetą. Dar svarbūs yra tie, kurie suteikia praktinės naudos, nes juk pinigus gi kažkaip reikia susiskaičiuoti, o va, jei nežinosi kokios datos ar dailininko – nieko tokio, nes juk yra svarbesnių temų. Tarp nesvarbių dalykų patekdavo muzika, dailė, tikyba arba etika, neretai ir istorija, jei nesirengi laikyti egzamino. Filosofija savo ruožtu nė nepatekdavo tarp nesvarbių, nes jos paprasčiausiai nebūdavo, tik trupiniai pabarstyti istorijos, pilietinio ugdymo ar tikybos pamokoje. O juk filosofija privalėtų būti vienas svarbiausių dalykų, jei norime susigaudyti pasaulyje, o nebūti nesąmoningai nešami jo srovių. Manau, kad mokytojų pareiga yra iš tiesų padėti mokiniams susigaudyti, kas gi iš tiesų yra svarbūs dalykai, ir, jei jau filosofijos kaip atskiros disciplinos turėti neišeina, tai bent stengtis kuo plačiau ją įtraukti į kitus dalykus.

Tiesa, dar kartais girdėdavau argumentų, kad stoti į akistatą su filosofija mums dar per anksti, dar reikia užaugti, subręsti, tad dabar tiks ir tokie lengvo turinio biografiniai atpasakojimai ar suvirškintų idėjų tyrelė. Tačiau taip argumentuoti yra tas pats, kas sakyti, jog, kadangi dar esame per silpni pakelti sunkų svarmenį, tai mums apskritai užginta pradėti treniruotis su lengvesniais svoriais. Arba kaip kad dažnai nutinka kalbant apie atsakomybę, kai į nepilnametį yra žiūrima iš aukšto, kaip dar nepatikimą, nepasirengusį, kontroliuoti būtiną objektą, o nuo aštuonioliktojo gimtadienio jau yra tikimasi, kad, išsivadavęs iš visų šių suvaržymų raizgalynės, jis staiga bus pasirengęs prisiimti visą atsakomybę, kai iki tol jos negavo nė pauostyti jausdamas vien nepasitikėjimą.

Norint pratintis prie didesnių svorių, reikia pradėti sportuoti su mažesniais. Norint ugdyti atsakomybės jausmą reikia palaipsniui asmeniui suteikti vis daugiau ir daugiau atsakomybės. Lygiai taip pat ir su filosofija – prie jos reikia pratintis jau nuo mažų dienų.

Dėl to labai džiugina leidyklos „Jonas ir Jokūbas“ iniciatyva leisti „Mažųjų Platonų“ seriją, kuri su filosofija supažindintų ir vaikus bei paauglius. Kol kas yra pasirodžiusios keturios šios serijos knygelės, kuriose pasakojama apie dieviškojo Sokrato mirtį, skausmingas tarakoniuko Martino būties prasmės paieškas dorojant Heideggerio palaikus, poną Dekartą kamuojantį piktąjį genijų, kuris verčia filosofą klausti, ar viskas aplinkui nėra tik iliuzija ar sapnas, ir kaip rasti tvirtą atramos tašką pažinimui, ir profesorių Freudą, kuris kalbėdamasis su karpe ir stebėdamas varles atranda psichoanalizę.

Šios knygelės ne atpasakoja filosofų gyvenimo detales ar kokius nors tiesiog smagius jų gyvenimo nutikimus, kurie būtų patrauklūs jaunimui, tačiau žvilgsnį vis dėlto kreiptų ne į pačią filosofiją, o į filosofo asmenį. Knygelėse, kurias rašė ir iliustravo skirtingi autoriai, nesistengiama ir pateikti jų filosofijos apibendrinimo.

Veikiau, kas didžiausia šios serijos stiprybė, yra siekiama atskleisti, kodėl šie mąstytojai narpliojo vienus, o ne kitus klausimus. Juk tikrai ne dėl to, kad turėjo apsčiai laisvo laiko ir nerado, kaip jį įprasminti. Atvirkščiai, filosofija visu savo grožiu atsiskleidžia ne tik kaip koks egzotinis laisvalaikio užsiėmimas, o kaip kasdienė būtinybė, jei norime gyventi sąmoningą gyvenimą pažindami tiek save, tiek aplinką ir tiesiog mokydamiesi mąstyti. Mokykloje dažniausiai esame ugdomi teisingai atsakinėti į užduodamus klausimus, o ši „Mažųjų Platonų“ serija siekia žymiai daugiau – mokytis klausti ir ieškoti pačiam.

Galiausiai ši serija yra nuostabi ir savo iliustracijomis, į kurias akis paganyti galima ne tik skaitant tekstą, tačiau ir tiesiog atsietai nuo teksto. Negalima šioje serijoje praleisti ir ant viršelio aplankų esančių tekstų, kur įprastai puikuojasi knygą reklamuojantys teksteliai arba sausa informacija apie autorių bei patį kūrinį. Tuo tarpu čia kiekvienoje kiekvienos knygelės atvarte yra pateikiama įdomi citata, atverianti duris į filosofo pasaulį. Stefanas Cveigas rašo Zigmundui Freudui dėkodamas, kad šis išmokė jį „drąsos prisiartinti prie dalykų, be baimės ir netikros gėdos prieiti net prie pačios giliausios ir intymiausios mūsų jausmų dalies“. Frederikas de Tovarnickis dalijasi mintimis apie tai, kaip ima nerimauti išgirdęs artėjančius Heideggerio žingsnius. Savo ruožtu Hegelis giria Sokratą už tai, kad jo dėka ėmė reikštis visiška mąstymo laisvė. Taip, šios citatos yra skanus prieskonis prieš ragaujant pagrindinį patiekalą. Jei patys vaikai ar paaugliai šiuo patiekalu nesusigundys, patariu, kad tėvai pasirūpintų parodyti savo atžaloms šias knygas ir paskaitytų jas kartu. Patikėkit, tai bus prasmingas laikas.