Kovo 12 d. minime šv. Luidžį Orionę (1872-1940 m.).

Mūsų laikų šventasis, apie kurį tikrai gausu analitinės literatūros, išleista nemažai jo dvasinių raštų, periodiškai leidžiami žurnalai bei kiti leidiniai, skleidžiantys jo dvasinį palikimą. Visa tai liudija apie išties plačią veiklą.

Liuidžis Džiovanis Orione (Luigi Giovanni Orione) gimė Pontekurone, Tortonos vyskupijoje (Italija), 1872 m. birželio 23 d. dorų ir paprastų tėvų šeimoje. Motina buvo itin išmintinga auklėtoja, labai padėjusi būsimojoje Liuidžio veikloje.

Vaikystėje dirbo laukų darbus, kartu šiek tiek lankydamas ir mokyklą, buvo pamaldus. Trylikos metų įstojo į Mažesniųjų brolių ordiną, iš kurio, deja, buvo priverstas grįžti namo dėl sunkaus plaučių uždegimo.

Atsigavęs padėjo tėvui tiesti kelius, ir ši patirtis jam vėliau labai padėjo suprasti darbininkų kančias ir mentalitetą.

1886 metais pateko į šv. Jono Bosko vadovaujamą oratoriją Turine, kur praleido trejus metus. Šventojo steigėjo mokymas ir oratorijoje įgyta patirtis niekada neišdilo iš Liuidžio Orione sielos ir vėliau pasitarnavo dirbant su jaunimu.

Liuidžis netikėtai paliko saleziečius ir 1889-aisiais įstojo į Tortonos seminariją, kur dvejus metus studijavo filosofiją, vėliau teologiją. Tuo metu gyveno kambarėlyje virš katedros, kurioje patarnaudavo Mišioms ir taip šiek tiek užsidirbdavo. Katedroje vaikams vedė katekizmo pamokas, tačiau tam neužteko jo ankšto kambarėlio, dėl to vyskupas, suprasdamas iniciatyvos svarbą, leido naudotis kurijos sodu.

1892 m. liepos 3 d. jaunas klierikas Liuidžis atidarė pirmąjį oratorijų, kuriam davė šv. Liuidžio vardą; kitais metais pavyko atidaryti kolegiją, pavadintą šv. Bernardino vardu. Iš karto ją lankė apie šimtas vaikų.

1895 m. balandžio 13 d. Liuidžis buvo įšventintas kunigu,  pirmąsias Mišias jis šventė tarp savo vaikų, kurie jau buvo persikėlę į buvusį Šv. Klaros vienuolyną.

Aplink jį susibūrė kunigų ir seminaristų, jie sudarė pirmąjį būsimos kongregacijos branduolį. Don Orione ėmėsi įvairios veiklos: lankė vargšus ir ligonius, skleidė gerą spaudą, dažnai pamokslaudavo, rūpinosi vaikais.

Skubėjo į pagalbą žmonėms, patyrusiems žemės drebėjimą 1908 m. Mesinoje ir Redžio Kalabrijoje, nusiuntė daugybę našlaičių į savo įsteigtus Namus, tapo tiek valdžios, tiek ir popiežiaus teikiamos pagalbos centru. Tokį patį darbštumą pademonstravo padėdamas 1915 metų žemės drebėjimo aukoms, priglausdamas kitus našlaičius, kuriems suteikė ne tik maisto, išsilavinimą, bet ir darbą.

Šv. Jonas Boskas buvo vaikų auklėtojo pavyzdys, o šv. Juozapas Benediktas Kotolengas tapo artimo meilės darbų pavyzdžiu don Orionei. Jis ne kartą apkeliavo visą Italiją ieškodamas pašaukimų ir materialinės pagalbos savo daugialypei veiklai. Gausiems darbams vykdyti įsteigė Dievo Apvaizdos Sūnų kongregaciją ir Mažąsias Dievo Meilės misionieres; kitos institucijos buvo labiau dvasinio ir kontempliacinio pobūdžio: tai – Dievo Apvaizdos Atsiskyrėliai bei Seserys Sakramentietės. Į pastarąsias dvi kongregacijas priimdavo taip pat ir neregius.

Misijų dvasia paskatino jį pasiųsti savo dvasinius vaikus ir seseris į Lotynų Ameriką bei Palestiną dar 1914 m. Net du kartus buvo pats nuvykęs į Buenos Aires, kur pasilikęs trejus metus, organizavo mokyklas, žemdirbių kolonijas, parapijas, vaikų namus, gailestingumo namus, vadinamus „Mažuoju Kotolengu“.

Nuolat keliaudamas, gyveno atgailos ir neturto gyvenimą. Nors buvo silpnos sveikatos, organizavo liaudies misijas, gyvąsias prakartėles, procesijas ir maldingas keliones, siekdamas, kad tikėjimas persmelktų visus gyvenimo etapus.
Trejus paskutinius gyvenimo metus praleido Tortonoje, kas savaitę apsilankydamas Milano bei Genujos „Mažajame Kotolenge“. Nusileisdamas gydytojų bei kongregacijos brolių spaudimui, sutiko keletą dienų pailsėti Šv. Klotildos viloje, kur ir mirė po kelių dienų 1940 m. kovo 12 d.

Jonas Paulius II don Orionę, kaip visi jį vadino, paskelbė palaimintuoju, o 2004 m. gegužės 16 d. – šventuoju.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“