Žirmūnų daugiabučiai. Ramintos Keršytės nuotr.

Mikrorajonas, itin ryškiai menantis sovietmetį, bet ir besivaduojantis iš jo gniaužtų. Blokiniai Žirmūnai Vilniuje ir nenudailinta ekskursija po juos. Proga pažinti kitokį savo miestą. Dar viena neįprasta po Vilniaus miestą ir apylinkes rengiančio gido Alberto Kazlausko iniciatyvos „Gatvės gyvos“ kryptis pavadinta „Aplink Žirmūnų blokus“.

Ekskursijos anotacija skelbė, kad „7 dešimtmetyje išdygę Žirmūnai – pirmasis modernus blokinis rajonas, suprojektuotas plečiant miestą į šiaurę, o vos baigus jo statybas 1970 m. čia jau gyveno apie 40 000 žmonių. Nors to laikotarpio apybraižose Žirmūnai buvo pristatomi kaip architektūrinės minties laimėjimas, šiandien jie primiršti ir tarsi niekam pernelyg neįdomūs. Kad ir kaip ten būtų, tai vis dar didžiausia miesto seniūnija pagal gyventojų skaičių, tad kuo kvėpuoja kone kas dešimtas vilnietis – žinoti verta.“

Pritariau minčiai ir, nors žiema sunkiai besigalynėjo su pavasariu, per betirpstančio sniego pusnis ir balas atklampojau iki 1971 metais pastatytų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų. Pradėjome ekskursiją nuo jų. Pastatas užkaltais fanera langais yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą ir tik mena besilankiusių žvaigždžių, jų koncertų, sportininkų laimėjimų bei pralaimėjimų, Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo istoriją. Gyvavimą rūmai baigė maždaug tuo laiku, kai Vilniuje iškilo „Siemens“ pramogų arena. 2013 m. grupė „Antis“ dar surengė atsisveikinimo koncertą, bet Sporto rūmai buvo nebetinkami eksploatuoti. Tapę nekart aprašytų ginčų objektu dėl būsimos renovacijos ir paskirties, atrodo, kad stovi ir laukia. Kažko, kas pakeis fanerinį ir „stop“ juostomis apjuostą jų vaizdą.

Prokuratūros pastatas. Ramintos Keršytės nuotr.

Kita stotelė čia pat – „Žalgirio“ stadionas. Akivaizdžiai matomas bekylantis garsių ir žinomų vardų viešbučių kompleksas vietoj stadiono, regis, jau netrukus Senamiesčio ir Žirmūnų ribą pavers patrauklia Vilniaus turistams. Gretimais – visiems Rinktinės gatve einantiems ar važiuojantiems pažįstamas, garsus įstrižais langais ir kubo forma Lietuvos generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos prokuratūros pastatas. Jis Žirmūnuose iškilo 2008 metais. Gidas Albertas juokavo, kad priprasti prie įstrižo žiūrėjimo pro langus buvo sunku pastate dirbantiems darbuotojams ir tuos langus valantiems valytojams.

Tuskulėnų rimties parkas ir kolumbariumas, tapęs amžinojo poilsio vieta 740 pokario partizaninio karo aukų – istorinė vieta Žirmūnuose. Verta aplankyti ne tik dėl brutalios pokario istorijos supratimo, bet ir išskirtinio jos įamžinimo. 1944–1947 m. partizaninio karo dalyvių kūnai KGB pareigūnų buvo sumesti į duobę ir naikinami specialiomis rūgštimis. Suniokotų palaikų buvo nebeįmanoma atpažinti. Kolumbariume kiekviena auka – sunumeruota. Žmogus, tapęs numeriu – sovietmečio nusikaltimų baisumas dar ryškesnis lankantis šiame memorialiniame komplekse.

Vidaus reikalų ministerijos rūmai. Ramintos Keršytės nuotr.
Vidaus reikalų ministerijos rūmų K. Stoškaus freska „Kultūra. Sportas. Progresas“. Ramintos Keršytės nuotr.

Atskiros istorijos verta dar viena buvusi Sporto ir koncertų rūmų mažoji kopija – Vidaus reikalų ministerijos (VRM) rūmai. Praėjusius laikus menanti K. Stoškaus interjero freska pavadinimu „Kultūra. Sportas. Progresas“ besilankiusiesiems kėlė šypseną, nes kultūros ir sporto nelabai likę, o progresas nebent toks, kad viduje buvo dar šalčiau nei lauke. Tiesa, rūmuose, kuriuose pro kiaurą stogą lašančius lašus surenka fojė stovintis kibiras, patalpas nuomojasi įvairių laisvalaikio pramogų žirmūniškiams siūlantys būreliai, yra treniruoklių salė.

Žirmūnų daugiabučiai ir jų kiemai. Namai, išsidėstę aplink buvusį karinį Šiaurės miestelį, daugiausia buvo apgyvendinti ten dirbusiųjų ir pareigas ėjusiųjų. Dabar itin pilki, palopytais balkonais, besidriekiantys ilgomis eilėmis. Kontrastuoja su naujaisiais Šiaurės miestelio daugiausia jaunų šeimų gyvenamais daugiabučiais. Besižvalgydami į juos, į Žirmūnų blokus, išsidėsčiusius palei Neries krantinę, pasiekėme elektros įrangos prietaisų gamyklą (AB „Vilma Electric“). Išskirtinis ir įdomus faktas, kad gaminusi magnetofonus ir magnetolas gamykla specializavosi ir gana neįprastoje srityje – joje gamintos juodosios lėktuvų dėžės.

„Juodosios dėžės, tiesa, dažomos oranžine spalva. Viena jų, pagaminta lietuvių, buvo ir 2010 m. Smolenske nukritusiame Lenkijos prezidento lėktuve“, – liūdną, bet įdomų katastrofos faktą atskleidė gidas A. Kazlauskas.

Ir tai tik keletas aplankytų objektų ir jų istorijų. Žinoma, jų yra kur kas daugiau šiame viename didžiausių Vilniaus rajonų. Nuo K. Kisieliaus skulptūros „Džiaugsmas“, suniokotos ir vėl iškilusios naujam gyvenimui, iki paminklo Afganistano kare žuvusiesiems, nuo senųjų naktinių klubų iki dabar tebegyvuojančių, nuo blokinių namų, kuriuose įrengti 20–30 kv. m ploto butai, skirti viengungiams, iki naujos statybos namų. Toks keturiais tiltais per Nerį su miesto centru besijungiančių Žirmūnų veidas šiandien. Ir tai tik maža dalis besikeičiančio Vilniaus, kaip ir visos Lietuvos, kur sunkiai, bet sovietinę istoriją menančius reliktus išstumia modernesnio miesto ženklai.