Kadras iš rež. Ai Weiwei filmo „Migruojantys žmonės“ („Human Flow“, 2017 m., Vokietija, Kinija, JAV, 140 min.).

2013-ieji. Kinijos liaudžiai priklausanti respublika skęsta smoge ir vis dar slepia tamsias paslaptis. Ai Weiwei – menininkas, politinis aktyvistas ir režisierius, kurio juosta „Migruojantys žmonės“ (Human Flow, 2017) bus pristatyta ir šių metų „Kino pavasaryje“. Jis ryžosi apie tai kalbėti išleisdamas pirmąjį solinį albumą iš Dantės poemos pasiskolintu pavadinimu „Dieviškoji komedija“. Tai dainos, įkvėptos 81-os dienos, kai buvo sulaikytas vietinės policijos ir įkalintas slaptame kalėjime. Ir prižiūrėtojų paprašytas jiems dainuoti.

A. Weiwei muzika perkelia klausytojus į šiandienę Kiniją – vidinių konfliktų draskomą ir praeities vaiduoklių vis dar lankomą megavalstybę. Šis architekto, dizainerio, parodų kuratoriaus, vizualiųjų menų kūrėjo, tinklaraštininko, disidento ir muzikanto kūrybos bandymas tęsia laisvės paieškų nelaisvoje visuomenėje diskursą, atkeliaujantį tiesiai iš Ai vaikystės. Kūrėjo tėvas, žymus šalies poetas, kultūrinės revoliucijos metu buvo priverstas sudeginti savo knygų kolekciją ir persikraustyti į sunkiųjų darbų stovyklą Gobio dykumoje. Joje užaugo ir Ai.

Menininko kelias tęsiasi po dešimtmečio iš naujo atidarytame Pekino universitete, netrukus paskatinančiame emigruoti dėl daliai studentų kalėjimu pasibaigusios demokratiją propaguojančios parodos, o vėliau vedantis ir į 1980-ųjų Niujorką. Išvykęs į nežinią (arba, paties A. Weiwei žodžiais, išvykęs namo) kinų menininkas tapo neatskiriama amerikietiškosios kultūros sostinės dalimi, o grįžęs dėl tėvo ligos – vienu pagrindinių knygų sudarytojų, kurio leidiniai buvo slapta platinami visoje šalyje ir prisidėjo prie laisvės sklaidos – cenzūros ir propagandos nepaliestos informacijos apie meną iš sunkiai pasiekiamo Vakarų pasaulio, taip pat naujosios Kinijos kartos minčių, vizualizacijų ar tekstų perdavimo.

A. Weiwei meno kalba išties neturi sienų. Karjeros lūžis – projektas „Prisimenant“ – sukurtas kaip atsakas į vyriausybės bandymą nuslėpti 2008 m. Sičuano žemės drebėjimo aukų skaičių. Dauguma jų (vėliau išsiaiškinta, kad iš viso – apie 80 000) buvo vaikai, praradę gyvybę dėl nesaugių ir „tofu“ pravardžiuojamų mokyklų konstrukcijų. Netekties viešinimas atkreipė tarptautinį dėmesį ir leido kalbėti garsiau, kartu tai buvo paskatinimas valdžios organams neužmiršti grėsmę „harmoningai“ visuomenei keliančio kūrėjo šaknų.

Kinijos vizualiųjų menų kūrėjas ir politinis aktyvistas Ai Weiwei. EPA nuotr.

Nepatogusis Ai buvo sumuštas policijos, įkalintas, jam skirtas namų areštas, nugriauta naujai pastatyta studija, o gyvenamoji vieta nematomų akių buvo nuolatos stebima vaizdo kameromis. Vis dėlto kūrybingumas nuostabus tuo, kad leidžia apeiti instrukcijose neaprašytas kliūtis – menininkas viena pagrindinių komunikacijos priemonių renkasi socialinius tinklus, tapdamas nepavaldus lokacijos suvaržymams ir siųsdamas savo žinią kiekvienam, pasirengusiam jos klausytis.

Nesvarbu, kur būtų ir ką veiktų, nuotraukų serijoje rodydamas vidurinį pirštą Pekino Tiananmenio aikštei ar pozuodamas Londono meno muziejaus „Tate Modern“ turbinų salėje šalia savo instaliacijos, pagamintos iš maždaug 100 milijonų rankų darbo porcelianinių saulėgrąžų sėklų – A. Weiwei sugeba kelti svarbius klausimus, kuriuos taip lengva pamesti pasyvioje kasdienybėje. 

Dokumentinis filmas „Migruojantys žmonės“, arba, išvertus pažodžiui – „Žmonių srovė“ – naujausias Ai bandymas nukreipti stebėtojų žvilgsnį į, nors ir labai skausmingą, bet greitos reakcijos reikalaujančią pabėgėlių problemą. Menininkas neapsiriboja vien plačiausiai žiniasklaidos nušviesta Sirijos krize, jis leidžiasi gilyn ieškodamas už statistikos besislepiančio žmogiškojo naujų namų ieškotojų veido. Keliaudamas po 23 skirtingas šalis visame pasaulyje – nuo Graikijos iki Meksikos – Ai pasakoja itin asmeniškas migrantų istorijas, iš pavienių portretų sukurdamas masinės žmonių srovės vaizdą.

Filmas nepateiks jums greitų atsakymų, bet tikrai privers pajusti gilią empatiją. O tai primins ir svarbiausią juostos motyvą – tikėjimą, kad galime tapti pokyčio dalimi. Pats autorius, šiuo metu gyvenantis Berlyne, irgi laiko save vienu iš 65 milijonų pabėgėlių – didžiausio skaičiaus pasiklydusių žmonių nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, todėl jo žvilgsnis labai asmeniškas ir sugebantis nepažįstamuosius šiam pokalbiui perkelti tiesiai ant sofos namų svetainėje. Arba greta kėdės kino salėje – A. Weiwei „Migruojantys žmonės“ atvyksta ir į šių metų „Kino pavasarį“.

Viena gražiausių A. Weiwei pokalbio nuotrupų – „Laisvė – mūsų teisė viskuo abejoti.“ Abejoti, kelti klausimus, diskutuoti ir kalbėtis abejonių keliančiame esamojo laiko pasaulyje, kur stebima naujų nelaisvės formų genezė. Galime tikėtis, kad jų fone nenustos skambėti tylus ir vilties teikiantis balsas, primenantis pačią svarbiausią mūsų teisę ir kartu su ja atkeliaujančią tiesos pareigą.

Daugiau apie filmą „Migruojantys žmonės“ ir jo seansus skaitykite čia.

Filmo anonsas: