unsplash.com nuotr.

Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Wolfo Erlbrucho „Antis, Mirtis ir tulpė“ ir Paolo Cognetti „Aštuoni kalnai“.

Wolfas Erlbruchas „Antis, Mirtis ir tulpė“ 

Tik ką pasirodė iš tiesų išskirtinė knyga. Tik nesukite nosies į šalį, kai išgirsite, kad tai paveikslėlių knyga. Tikrai ypatinga toji W. Erlbrucho „Antis, Mirtis ir tulpė“. 

Įprasta manyti, kad paveikslėlių knygos yra skirtos mažiausiesiems skaitytojams, o greičiau dar tik klausytojams, todėl nestebina, kad dauguma šio žanro kūrinių yra linksmi ir pozityvūs, žaidybiški. Tačiau pasaulyje daugėja ir tokių paveikslėlių knygų, kurių adresatą nusakyti vis sunkiau, o jose kalbama apie sudėtingas, filosofiškas, provokatyvias, nepatogias temas. Panašių knygų, išverstų į lietuvių kalbą, neturime daug, tačiau tai, ką turime, yra išskirtiniai, aukščiausio meninio lygio kūriniai, tai, pavyzdžiui, australo Shauno Tano „Prarastas daiktas“, Maurice'o Sendako „Kur gyvena pabaisos“. Į šią negausią keistų deimančiukų lentyną, be jokios abejonės, galime dėti ir W. Erlbrucho knygą. 

Wolfas Erlbruchas (g. 1948) – vokiečių iliustratorius ir vaikų literatūros kūrėjas, už savo gyvenimo nuopelnus įvertintas reikšmingiausiomis tarptautinėmis vaikų literatūros premijomis – H. Ch. Anderseno medaliu ir A. Lindgren atminimo premija. „Antį, Mirtį ir tulpę“ kūrėjas išleido 2007 m. Sėkmė atėjo greit – netrukus knyga buvo išversta į anglų bei kitas kalbas ir pastebėta vaikų literatūros tyrinėtojų. O šiandien Rūtos Jonynaitės dėka knygą skaityti galime ir lietuviškai. 

Iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo labai paprasta. Minimalistinės sodrių žemės spalvų iliustracijos su viena kita ryškesne mėlyna, raudona linija, jose vaizduojami tik svarbiausi suabstraktinti kūrinio subjektų ir objektų koliažai beorėje bežemėje gelsvoje erdvėje: Antis, Mirtis, keletas augalų, vanduo ir pan. 

Knygoje pasakojama apie Antį, kuri vieną dieną pajunta iš paskos slankiojančią Mirtį. Antis išsigąsta, bet Mirtis paaiškina, kad „aš visada, kol tu gyva, esu netoliese“. Baimę netrukus pakeičia užsimezgęs ypatingas ryšys, peraugantis net į draugystę. Antis ir Mirtis kartu žaidžia, kalbasi apie gyvenimą ir mirtį, anapusybę. Įdomu, kad veikėjų išraiškos beveik nekinta, yra statiškos, tačiau jų kūnai (galvos, rankos, kojos, torsas) nuolat juda erdvėje, keičiasi vietomis lyg šoktų. 

Po kiek laiko Antis miršta, o Mirtis ją išlydi į paskutinę kelionę – ant jos kūno padeda bevystančią tulpę ir paleidžia į upės vandenis: „Kai Antelė išnyko iš akių, Mirtis atrodė beveik truputį nusiminusi. Bet ką padarysi – toks gyvenimas.“ 

Paslaptingiausias knygos elementas – tulpė. Tekste, neskaitant pavadinimo, ji neminima nė karto, bet matoma pradžios ir pabaigos iliustracijose: ją nešiojasi Mirtis, vėliau padeda ant mirusiosios kūno. Tačiau ką gi reiškia ši tulpė, kodėl taip sureikšmintas nebylus ir nesąmoningas gyvosios gamtos objektas? 

Pats autorius tulpę aiškino kaip vanitas (lot. „tuštybė“) arba memento mori (lot. „Atmink, kad mirsi“) simbolį, naudotą olandų renesanso dailėje. Tuose natiurmortuose rodyta gyvenimo tuštybė ir neišvengiamas ėjimas mirties link, todėl juose tarp gėlių, dažnai vystančių, įvairių estetiškų daiktų, pernokusių vaisių, smėlio laikrodžių vaizduota kaukolė (o juk Erlbrucho knygoje mirtis turi kaukolės veidą). 

Tulpės šio stiliaus paveiksluose buvo neretas prabangos, aukštos kilmės simbolis, kurio buvimas tarp kaukolės, laiko matavimo prietaisų pabrėžė, kad gyvenimas laikinas, kad gyvenimas po mirties kur kas svarbesnis ir už žemiškas, nunykstančias gėrybes. Literatūros tyrinėtoja Janet Evans teigia, kad tulpė šiame kūrinyje ir yra simbolinė užuomina, kad turtai negali išgelbėti ir visi gyvi padarai galiausiai turi mirti. 

Paskutiniame knygos puslapyje matome naują pradžią. Mirtis eina, o aplink ją laksto lapė ir triušis. Taigi gyvenimas nesustoja. Vieni išeina, kiti lieka, o mirtis visada šalia. Kai jos nebijai – gyvenime netrūksta žaidimų, laimės ir prasmingų pokalbių, gal net su pačia Mirtimi. 

Ar knyga tinkama vaikams? Pats autorius nė kiek neabejoja vaikų gebėjimu suvokti temas, kurios suaugusiesiems kelia nepatogumą. Ne viename interviu jis išreiškė pasitikėjimą vaiku ir jo intelektu. Tačiau tokios knygos ne veltui vaikų literatūros specialistų vertinamos kaip dvilypio adresato: iš tiesų jos turi ką pasiūlyti ir vaikui, ir suaugusiajam: galima skaityti paviršių arba nerti gilyn. O kadangi joje nepateikiama atsakymų, vienintelė tiesa tik memento mori, nes kitų atsakymų iš tiesų nėra, tik spėlionės, viltys ir tikėjimai, tad knyga provokuoja abu – vaiką ir suaugusįjį – svarbiam pokalbiui apie mirtį ir gyvenimą. 

Paolo Cognetti „Aštuoni kalnai“ 

Į kiek kalnų reikia įkopti, kad daugiau suprastum apie gyvenimą, pasaulį, save? „Daugiausia išmoksi tada, kai apeisi visus aštuonis kalnus ir pakilsi į Sumeru viršūnę“ (p. 144), – pasakoja nepalietis nešikas apie budistinę kosmologiją pasakotojui ir pagrindiniam Paolo Cognetti romano „Aštuoni kalnai“ veikėjui Pjetrui. 

Paolo Cognetti (g. 1978) – italų rašytojas, rašantis pažintinę, trumpąją prozą, o į lietuvių kalbą išverstas romanas „Aštuoni kalnai“ yra jo pirmasis. Rašytojo gimtinėje šis kūrinys sulaukė sėkmės: prestižinė Italijos „Strega“ premija, 20 savaičių bestselerių sąraše, vertimo teises, skelbiama, įsigijo apie 30 šalių, tarp jų ir Lietuva. Mums knygą išvertė Valdas V. Petrauskas. 

Pagrindinė knygos ašis – tris dešimtmečius trukusi Pjetro ir Bruno bičiulystė ir kalnų trauka. Susipažino jie pačioje paauglystės aušroje – miestietis, atvykęs Alpių kaimelyje praleisti vasaros, ir vietinis piemenukas, paskutinis vaikas iš kadaise gausaus kaimo. Nors augdami ir subrendę jie daugiau laiko praleido atskirai, visai nebendraudami, tačiau ryšys neiširo, ruseno, plykstelėdavo, jiems ir vėl susitikus, kol galiausiai ne laiku, per greitai užgeso. 

Siekdamas suprasti ir paaiškinti jų ryšį, draugystę, Pjetras turi leistis ir į savo šeimos istoriją, permąstyti tai, kas vyko jiems būnant kartu ir išsiskyrus: savo tėvų istoriją, motinos norą globoti sūnaus draugą; savo paties gyvenimo tikslo paieškas ir neramią sielą; atsikyrimą nuo tėvo, lenkusį jį eiti ne savo keliu; tėvo ir Bruno draugystę, užsimezgusią tada, kai nepalaikė ryšio nė su vienu ir jų; tėvo mirtį, netikėtai atvedusią pas praeityje paliktą draugą ir vaikystės kalnus bei kt. 

Itin svarbios romane opozicijos: tarp miesto ir kaimo, tarp uždaro, į kalnus vos progai pasitaikius kopiančio tėvo ir apačioje liekančios motinos, tarp ramios kalniečio būties ir Pjetro blaškymosi po pasaulį, tarp troškimų ir realybės, tarp kalniečio pasaulėvokos ir miestiečio: „Jūs, miestečiai, vadinate tai gamta? Jūsų mintys tokios pat abstrakčios kaip ir tas pavadinimas. Mes čia sakome: miškas, ganykla, upokšnis, uola – daiktai, kuriuos galime rodyti pirštu. Daiktai, tinkami naudoti. O jeigu netinka naudoti, mes jam nė vardo neduodame, nes jis niekam netinka.“ (p. 146). 

O juk Brunas nieko daugiau ir nenorėjo – tik savo ūkio prie Alpių, kur kur gimė ir įsišaknijo; karvių, kurios išmaitintų šeimą; kalnų, į kuriuos galėtų lipti, – visko, kas tikra, apčiuopiama. Žlugusi svajonė it iš po kojų išslydusi žemė ketvirtą dešimtį pasiekusį žmogų išstumia iš gyvenimo. Pjetras tuo tarpu vaikėsi, kas neapčiuopiama – gyvenimo prasmės, savęs pažinimo, klajojo po pasaulį, lipo į savo aštuonis kalnus, o grįžęs padėti draugui nieko padaryti negali, pernelyg jie skirtingi, kad galėtų vienas kitą paveikti ar išgelbėti, pernelyg trapi jų draugystė: „Vis dėlto metų metus gyvenome taip, lyg mūsų draugystė galėtų gyvuoti pati savaime, net nepuoselėjama.“ (p. 182). 

P. Cognetti romanas primena meditaciją ar elegiją, paskatintą draugo netekties. Tai lėtas, atidus nyris į savo istoriją, mėginimas prisiminti detales, kurios užpildo gyvenimą, bet paprastai prabėgi jų tinkamai neįvertindamas (žvilgsnį, tylą, kai žmogaus veiksmai pasako daugiau nei galėtų žodžiai), siekis pamatyti save tose smulkmenose, apibendrinti šias patirtis ir suvokti jų prasmę. Pasakojimas atviras, melancholiškas, kupinas daug mačiusio, klydusio, praradusio ir atradusio žmogaus išminties, o stilius it tykiai banguojantis kalnų ežeras: ramus, skaidrus, sensualus, net skaudžiausi įvykiai ryškūs, bet apgludinti laiko, todėl daugiau liūdnai nostalgiški nei skaudinantys, dirginantys. 

Prisipažinsiu, kad šią knygą į rankas ėmiau stipriai abejodama, knygos ketvirtajame viršelyje rašoma, kad P. Cognetti yra „žodžio meistras, rašantis gyvenimo išminties kupinas ir įkvepiančias istorijas“. Dabar kvaila, bet toks kūrybos apibendrinimas ir vardas Paolo pirmiausia mintyse atgarsį rado su Paolo Coelho, pseudofilosofinės literatūros kūrėjo, figūra. Tačiau pradėjusi skaityti atradau grakščią, jaukią prozą, po kurią plevena Hermanno Hesse kūrybos, ypač „Narcizo ir Auksaburnio“, atgarsiai. Ar ši istorija įkvepianti? Nemanau, bent jau ne ta primityviąja prasme, o gal greičiau skatina atsidūsėti: sustoti, atsigręžti atgalios, mintimis sugrįžti į jau užkoptas viršukalnes, kad galiausiai galėtum toliau keliauti į priekį, net jei prieš akis vien tie patys kalnai ir klajonės.

lrt