Ruta Sepetys „Nelengvu keliu“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m. Vertė Valdas V. Petrauskas.

1950-ieji, Naujojo Orleano prancūzų kvartalas knibžda paslapčių, nusikaltėlių ir laisvo elgesio moterų. Septyniolikmetė Džozė Moren, plačiai žinoma kaip viešnamio prostitutės duktė, iš gyvenimo trokšta kur kas daugiau, negu gali pasiūlyti lengvo gyvenimo miestu pramintas Naujasis Orleanas. Ji sunkiai dirba, kad galėtų mokytis, o svarbiausia – ištrūkti iš miesto ir amžiams nuplauti gėdingą prostitutės dukters vardą. Tačiau paslaptinga mirtis Prancūzų kvartale sujaukia jos planus, ir Džozei tenka rinktis tarp mamos ir vienintelio išties besirūpinančio ja žmogaus.

Meistriškai išaustas paslapčių, melo ir tiesos pasakojimas primena mums, kad meilė kartais ateina iš ten, iš kur jos negali nė tikėtis, o žmogus – pats savo laimės kalvis.

„Knygoje netrūksta prasmingų minčių. Meistriškais potėpiais piešta aplinka, šmaikštus ir vaizdingas pirmuoju asmeniu perteiktas pasakojimas, įsimintina spalvingų personažų galerija ir kvapą gniaužianti intriga – puiki dovana išrankaus skonio skaitytojui.“

„Kirkus Reviews“

Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m.

Begalinis žmonių noras sužinoti tiesą. Bet ta tiesa jiems dažniausiai reikalinga tik numalšinti smalsumui. Jie nieko su ta tiesa nenori padaryti: nenori iš jos pasimokyti, nenori ja mėgautis, nenori ja grūdintis. Kai smalsumas patenkintas, jiems niekas daugiau nebeįdomu, tiesa jiems tampa bevertė. Žvalgosi kitos istorijos, kitos paslapties, kitų paskalų. 

Man vis sunkiau pasakyti, apie ką mano paties knyga.

Galbūt per ilgai, per daug rašau, galbūt dėl to, kad kuo toliau, tuo labiau neberūpi žanro kanonas ir nebeturiu noro dėl ko nors  įtikinėti, įkalbinėti, koketuoti.

Kartais toks jausmas, kad matau savo tekstą iš vidaus, ir ten nėra žodžių, sakinių, tik būsenos ir nuotaikos, ir vaizdiniai.

Gal dėl to ši knyga, sudaryta iš daugelio savarankiškų tekstų, man atrodo kaip vientisas pasakojimas: apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius.

Kur kitur, jeigu ne stingstančiose dabarties akyse galime pamatyti žybtelėjant amžinybę ir save – akimirką nemirtingus.

Sigitas Parulskis

Arvydas Juozaitis „Imanuelis Kantas. Amžinybės nebus“. Vilnius: „Alma littera“, 2018 m.

Apie Imanuelį Kantą pasakyta labai daug. Šio žmogaus mąstymo būdas lėmė filosofinį perversmą, kuris kelis šimtmečius veikė Vokietijos, Europos ir visos Vakarų kultūros raidą. Gimė įvairios kritinės filosofijos kryptys, susiformavo mokyklos, šimtai profesorių I. Kanto sistemai paskyrė savo gyvenimus. Visą devynioliktą, iš dalies ir dvidešimtą amžių I. Kantas buvo suvokiamas kaip filosofinio ir religinio apreiškimo autorius. Iš jo paskelbtos nuostabos dėl „moralės įstatymo manyje ir žvaigždėto dangaus virš manęs“ iki šiol semiamasi tariamos išminties. 

Jau kelis šimtus metų joks rimtas Europos universitetas neapsieina be I. Kanto filosofiją nagrinėjančių katedrų, centrų, konferencijų. Iš „Kanto donorystės“ neišsivaduota ir šiandien.

Mūsų dienomis I. Kantas tapęs kultūrine ir politine ikona. Net gimtasis filosofo miestas Kionigsbergas, po Antrojo pasaulinio karo netekęs civilizacinio kodo, praradęs tapatybę ir kultūros pamatus, tebesaugo „Kanto miesto“ pravardę. Kaliningrado universitetas, palaiminus Maskvai, šiandien oficialiai vadinamas Federaliniu Imanuelio Kanto universitetu.

Ar įmanoma pro tokius sluoksnius prasimušti prie žmogaus, keistuolio, prisiekusio senbernio – prie Imanuelio Kanto? Juk jam, kaip ir bet kuriam iš mūsų, irgi reikėjo savų donorų, gyvų žmonių, anuomet gyvenusių Prūsijos karalystėje ar Europoje.
Arvydo Juozaičio istorinėje dramoje bandoma atsakyti į šiuos egzistencinius klausimus.